Fenomenalizmas – filosofinis principas; pagal jį pažinimas apribojamas reiškiniais (fenomenais). Fenomenalizmas reiškėsi dar senovės Graikijoje skeptikų pažiūrose. Kraštutinis fenomenalizmas (Dž. Berklis, empiriokriticizmas), linkęs į solipsizmą, pasaulį aiškina kaip jį stebinčio subjekto idėjų, pojūčių kompleksų visumą. Fenomenas ir būtis griežtai skiriami ir priešpastatomi vienas kitam. Nuosaikusis fenomenalizmas, kurio žymiausi atstovai – D. Hiūmas, I. Kantas, Dž. Milis, H. Spenceris, pripažįsta, kad pojūčiai fiksuoja realius objektus, tačiau laiko juos nepažiniais.

XX a. fenomenalizmo tendencijos ryškiausios loginiame pozityvizme, kuris filosofinių problemų sprendimą pakeitė kalbos analize.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. MELI institutas, Vilnius.