Fejerverkeris

Gvardijos pėsčiosios artilerijos kanonierius ir fejerverkeris. 1809-1810 m.

Fejerverkeris (vok. Feuer 'ugnis' + Werker 'darbuotojas') – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ir kai kurių kitų valstybių artilerijos dalinių jaunesniojo vadovaujančiojo personalo karinis laipsnis.

Laipsnis atitiko pėstininkų ir kavalerijos vyresniųjų puskarininkių laipsnius – feldfebelis, seržantas, vachmistras.[1] Fejerverkerio laipsnį suteikdavo geriausiems bombardyrams ir kanonieriams. Fejerverkeriai buvo paruošti vadovauti pabūklui, prireikus - pakeisti būrio vadą. Jie gebėjo nutaikyti pabūklą ir šaudyti, prižiūrėdavo pabūklo įgulos darbą.

Rusijos imperijos kariuomenėje puskarininkio laipsnis (rus. фейерверкер) įvestas XVII a. pradžioje, pradžioje tik „pramoginiuose“ pulkuose, tada prilygintas armijos artilerijos kapralui. Vėliau artilerijoje įvesti du fejerverkerio laipsniai:

  • vicefejerverkeris (vėliau pervadintas į jaunesnįjį fejerverkerį) – prilygintas kitų dalinių jaunesniesiems puskarininkiams (младший унтер-офицер)
  • oberfejerverkeris (vėliau pervadintas į vyresnįjį fejervekerį) – prilygintas kitų dalinių vyresniesiems puskarininkiams ((старший унтер-офицер))

ŠaltiniaiKeisti

  1. Valdas Rakutis, Jonas VaičenonisFejerverkeris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 21 psl.