Eustachijus Erazmas Sanguška
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Eustachijus Erazmas Sanguška | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Sanguškos | |
| |
| Herbas „Pogon“ | |
| Gimė | 1768 m. spalio 10 d. |
| Mirė | 1844 m. gruodžio 2 d. (76 metai) |
| Tėvas | Jeronimas Jonušas Sanguška |
| Motina | Sesilija Uršulė Potockytė |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Klementina Čartioriska |
| Vaikai | Romanas , Vladislavas |
 Vikiteka |
Eustachijus Erazmas Sanguška |
Kunigaikštis Eustachijus Erazmas Sanguška, (lenk. Eustachy Erazm Sanguszko; 1768 m. spalio 10 d. – 1844 m. gruodžio 2 d.) – Lenkijos įgulos vadas, Podgorecko pilies valdininkas.
Biografija Keisti
Senos ir turtingos Sanguškų giminės atstovas, vienintelis paskutinio Voluinės vaivados Jeronimo Jonušo Sanguškos (1743–1812) ir Sesilijos Uršulės Potockytės (1747–1772) sūnus. Mokėsi karinėje akademijoje Strasbūre, po to tarnavo Prancūzijos armijoje, į Lenkijos armiją priimtas rotmistru 1789 metais.
Rusijos-Lenkijos kare išsiskyrė Zelenco mūšyje ir tapo vienas iš pirmų 14-os paties garbingiausio Lenkijos karinio ordino Virtuti Militari kavalierių. Po lenkų pralaimėjimo priimtas į Rusijos tarnybą tuo pačiu laipsniu – brigadininkas, komandavo Kinsburgo dragūnų pulkui.
1794 metais, Kosciuškos sukilimo metu, prisijungė prie sukilėlių, buvo sukilėlių armijos generolas-majoras. Po sukilimo pralaimėjimo vėl priėmė Rusijos pilietybę, gyveno savo didžiuose dvaruose Voluinėje.
1812 metais įstojo į Prancūzijos karinę tarnybą, brigados generolu, buvo imperatoriaus Napoleono I palydos sudėtyje kampanijos į Rusiją metu kaip vienas iš trijų lenkų generolų-adjutantų imperatoriaus, kartu su Juozapu Kosakovskiu ir Liudviku Pacu. Garbingo legiono ordino kavalierius. Rusijoje jo turtas buvo konfiskuotas.
1813 metais Napoleonas padarė Sangušką divizijos generolu. Po pralaimėjimo trečią kartą išvažiavo į Rusiją, imperatoriaus Aleksandro I buvo atleista ir iki gyvenimo galo gyveno savo dvaruose, kuriuos jam grąžino atgal.
Šeima ir vaikai Keisti
Buvo vedęs Mariją Klementiną Čartioriską. 1815 metais parašė atsiminimus, kurių sudėtyje yra, 1812 metų Tėvynės karo aprašymai. Atsiminimai išleisti Krokuvoje 1876 metais.
Sūnūs: Romanas ir Vladislavas.