1951 m. Europos krepšinio čempionatas – septintasis vyrų Europos krepšinio čempionatas, vykęs Paryžiuje (Prancūzija). Garbė surengti Europos krepšinio čempionatą pirmenybes prancūzams atiteko po to, kai 1949 m. čempionate Kaire (Egiptas) jie užėmė 2-ąją vietą (tuomet nugalėjo šeimininkai egiptiečiai).
Į Paryžių pareiškė norą atvykti 18 valstybių nacionalinės rinktinės – jų gausa daugiau nei dvigubai viršijo prieš tai surengto čempionato dalyvių skaičių. Pirmenybėse buvo numatytos sužaisti 72 rungtynės, tačiau 3 iš jų taip ir neįvyko – Rumunijos rinktinė pranešė, jog neatvyks į čempionatą jau po to, kai buvo sudarytas rungtynių tvarkaraštis.
Rungtynės vyko Paryžiuje stovejusiame Žiemos velodrome (Vélodrome d’hiver).[1]
Pirmajame turnyro etape komandos buvo suskirstytos į keturias grupes – dvi po penkias rinktines ir dvi po keturias ekipas. Kadangi Rumunija neatvyko į čempionatą, vienoje grupėje teliko 3 komandos. Kiekviena rinktinė sužaidė po vienerias rungtynes su visomis savo grupės komandomis. Už pergalę grupėje buvo skiriami 2 taškai, už pralaimėjimą – 1 taškas.
Po dvi geriausias kiekvienos grupės komandas pateko į finalinį aštuntuką. Trečiąsias ir ketvirtąsias vietas grupėse užėmusios komandos toliau žaidė dėl 9-16 vietų. Dėl Rumunijos pasitraukimo, šiame etape atsirado viena laisva vieta, į kurią turėjo patekti viena iš penktąsias vietas užėmusių komandų. Abi savo grupių autsaiderės turėjo tarpusavyje sužaisti vienerias rungtynes. Laimėjusi rinktinė pateko į kovą dėl 9-16 vietų, o pralaimėjusi čempionate liko septyniolikta. Rumunijai buvo paskirta aštuonioliktoji vieta.
Penktąsias vietas savo grupėse užėmusios Danijos ir Liuksemburgo rinktinės žaidė papildomas rungtynes. Jų nugalėtojai gavo teisę varžytis dėl 9-16 vietų, o pralaimėjusieji turėjo tenkintis septynioliktąja turnyro vieta.
Antrajame etape 8 geriausios komandos varžėsi dėl aukščiausiųjų Europos čempionato apdovanojimų, o likusios 8 rinktinės kovojo dėl 9-16 vietų.
Turnyro autsaideriai buvo padalinti į dvi grupes po keturias komandas. Visos ekipos sužaidė su kitomis savo grupės komandomis. Pirmąsias dvi vietas grupėse užėmusios rinktinės toliau varžėsi dėl 9-12 vietų, o likusios komandos – dėl 13-16 vietų.
Varžybose dėl 13-16 vietų susigrūmė Danijos – Portugalijos bei Šveicarijos – Škotijos komandos. Rungtynių nugalėtojai žaidė dėl 13-14 vietų, o pralaimėjusieji turėjo tenkintis kova dėl 15-16 vietų.
Dėl 9-12 pirmenybių vietų kovėsi Suomijos – VFR ir Austrijos – Olandijos ekipos. Mačų nugalėtojai žaidė dėl 9-10 vietų, o pralaimėjusieji – dėl 11-12 pozicijų.
Stipriausios pirmenybių komandos buvo padalintos į dvi grupes po keturias ekipas. Visos rinktinės sužaidė su kitomis savo grupės komandomis. Pirmąsias dvi vietas grupėse užėmusios rinktinės toliau varžėsi dėl medalių, o likusios komandos žaidė dėl 5-8 vietų.
Kovoje dėl 5-8 vietų jėgas išmėgino Italijos – Belgijos ir Turkijos – Graikijos rinktinės. Rungtynių nugalėtojai žaidė dėl 5-6 vietų, o pralaimėjusieji – dėl 7-8 pozicijų.
Pusfinaliuose susigrūmė Prancūzijos – Čekoslovakijos ir TSRS – Bulgarijos krepšininkai. Mačų laimėtojai pateko į finalą, o pralaimėjusios komandos žaidė mažajame finale.
TSRS rinktinėje šiose Europos pirmenybėse žaidė 2 lietuviai: Stepas Butautas ir Justinas Lagunavičius. S. Butautas buvo komandos lyderiu – jis per rungtynes vidutiniškai pelnė po 15,3 taško. J. Lagunavičiaus sąskaitoje vidutiniškai buvo po 3,6 taško.