Etnokosmologija
Etnokosmologija yra tarpdalykinė kultūros istorijos žinių sritis, apimanti tautų (etnosų) santykius su kosminiu pasauliu. Etnokosmologija yra atsiradusi Lietuvoje, daugiausiai prof. dr. Liberto Klimkos, dr. Gunaro Kakaro iniciatyva apie 1979–1980 metus. 1990 m. įsteigtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus Kulionyse, Molėtų rajone.
Etnokosmologinė informacija redaguoti
Visa tai, kas atspindi ar talpina informaciją apie žmogaus santykius, ryšius su Kosminiu pasauliu, vadiname etnokosmologine informacija.
Etnokosmologinė informacija gali būti: etnografinė medžiaga, įskaitant tekstus, dainas, apeigas, simbolius; moksliniai darbai ir mokslo pasiekimai, mokslo istorijos paveldas; audio, video ir foto medžiaga; dangaus vaizdai pro teleskopą; meno kūriniai; filosofiniai ir religiniai tekstai etc.
Išvardyti informacijos šaltiniai neturi ir objektyviai negali turėti vieningo ir vieno vertinimo kriterijaus. Kitaip sakant, etnokosmologinės informacijos visuma nesiekia suformuoti vieną, tariamai bešališką ir objektyvų Kosminio pasaulio santykio su žmogumi integralų modelį. Atvirkščiai – etnokosmologinės informacijos visuma, sukaupta vienoje erdvėje išreiškia mūsų santykio su Kosminiu pasauliu daugiaplaniškumą ir dažnai prieštaringą įvairovę, kuri apima labai platų žmogaus raiškos diapazoną – mitologiją, tikėjimą, mokslą, meną, praktiką, istoriją, hipotezes ir mokslinę fantastiką.
Etnokosmologija Lietuvoje redaguoti
Lietuvos etnokosmologija nagrinėja lietuvių (baltų) archajiškąsias pasaulėžiūros bei kalendorines sistemas, paremtas astronominiais stebėjimais, taip pat šių stebėjimų metodus ir žinių perdavimo iš kartos karton būdus. Baltijos šalyse jau išaiškinti dviejų rūšių archeoastronominiai objektai – kalendorinių matavimų stebyklos ir laidojimo paminklai. Iš pirmųjų minėtinas stulpų ratas ant legendinio Birutės kalno Palangoje, skirtas fiksuoti dangaus šviesulių padėtims horizonte bei šešėlių kryptis laidos metu. Įrenginys atitinka išvystytą Saulės – Mėnulio kalendorių jis funkcionavo iki XV a. pradžios. Laiko skaičiavimo algoritmai pagal Mėnulio fazes atsispindi jau pirmojo tūkstantmečio po Kristaus moterų papuošaluose. Įvairių laikmečių baltų kapų įranga dažnai būdavo formuojama kaip mikrokosmosas, taigi, atitikdavo pasaulio sąrangos vaizdinį.
Kad sukaptos gamtamokslinės žinios ir sukurtieji Visatos modeliai būtų patikimai perduoti ateinančioms kartoms, dar neturint rašto, imta visa tai koduoti meno, folkloro, papročių formomis. Senieji archetipai dėl labai gyvybingų sėslaus ir žemdirbiško baltų etnoso kultūrinių tradicijų siekia ir mūsų laikus; tuo pačiu tai yra šaltiniai apie senovės žmonių pasaulėžiūrą.
Etnokosmologinis nagrinėjimas jau pasirodė esąs vaisingas interpretuojant atskirus tautodailės faktus. Audinių ir drožinių ornamentuose galima išskirti kosmogramas, išreiškiančias pasaulio modelio erdvinę ir laikinę struktūrizaciją. Ypač pirmapradžiu pavidalu kosmogramos sutinkamos ant velykinių margučių, o daugiausia modelio elementų yra verpsčių kompozicijose.
Etnokosmologijos rezultatai, be mokslinės, turi ir praktinę vertę. Lietuvių tautosakoje ir papročiuose atsispindi senojo Mėnulio kalendoriaus reliktai bei Saulės diktuojamas žemdirbystės ir gamtos fenologinių reiškinių kalendorius.
Lietuvos etnokosmologijos muziejus redaguoti
Lietuvos Etnokosmologijos muziejus įkurtas 1990 metų kovo 15 d. Atskira įstaiga muziejus tapo išplėtojus dar 1980 m. Molėtų astronomijos observatorijoje įkurto visuomeninio astronomijos muziejaus veiklą. Apskritai, šitaip buvo atsiliepta į vis gausėjantį Kaldinių kalvos lankytojų srautą, visuomenės diskutuotinas mokslo problemas. Lietuvos Etnokosmologijos muziejus atrenka, kaupia, sistemina, saugo, moksliškai tyrinėja ir pateikia etnokosmologinę informaciją lankytojams.
Kadangi etnokosmologijos informacijos yra be galo daug, pagrindinis Etnokosmologijos muziejaus tikslas yra labiausiai apibendrintos, charakteringos ir esminės informacijos ieškojimas, atrinkimas ir jos kaupimas.
