Estijos suvereniteto deklaracija
Šis straipsnis apie suvereniteto deklaraciją 1988 m. Apie nepriklausomybės deklaraciją 1918 m. skaitykite straipsnyje Estijos nepriklausomybės deklaracija.
Estijos suvereniteto deklaracija (est. suveräänsusdeklaratsioon) buvo paskelbta 1988 m. lapkričio 16 d. Dainuojančios revoliucijos metu Estijoje.[1] Šia deklaracija buvo paskelbta Estijos nepriklausomybė ir Estijos įstatymų pranašumas prieš Tarybų Sąjungos įstatymus.[2] Estijos parlamentas taip pat paskelbė visų natūralių resursų priklausomybę valstybei - žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų, pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. Estijos teritorijos ribose. Nuo to laiko lapkričio 16 d. minima kaip Estijos nepriklausomybės paskelbimo diena. Vienas pagrindinių politikų rengiant ir sudarant nepriklausomybės aktą buvo Arnold Rüütel.
Istorija redaguoti
Estija paskelbė savo nepriklausomybę pasibaigus I pasauliniam karui ir šaliai laimėjus nepriklausomybės kare 1920 m. vasario 2 d.
1939 m. rugpjūtį nacistinei Vokietijai ir SSRS pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą Estija buvo okupuota.
Didžioji dauguma Vakarų Europos valstybių nepripažino šios okupacijos, o Baltijos šalių diplomatai veikė savo šalies vardu bei įvairiomis pastangomis gynė šalių nepriklausomybės klausimus.[3]
1985 m. pradėtos politinės ir ekonominės reformos Perestroika ir Glasnost, siekiant pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Tarybų Sąjungą. Šių reformų rezultatai – visose TSRS gyvenimo sferose paaštrėjusi krizė, TSKP valdžios likvidavimas ir TSRS žlugimas.
1991 m. rugpjūčio 20 d. buvo paskelbta Estijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Tai įvyko vėliausiai iš visų Baltijos šalių. 1991 m. rugsėjo 6 d. Tarybų Sąjunga pripažino Estijos nepriklausomybę ir šalis prisijungė prie JTO tų pačių metų rugsėjo 17 d.
Praėjus beveik trejiems metams 1994 m. rugpjūčio 31 d. Rusijos ginkluotosios pajėgos pasitraukė iš Estijos. 2004 m. šalis prisijungė prie ES ir NATO, o 2010 m. tapo Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Frankowski, Stanisław; Paul B. Stephan (1995). Legal reform in post-communist Europe. Martinus Nijhoff Publishers. p. 84. ISBN 0-7923-3218-0.
- ↑ Walker, Edward (2003). Dissolution. Rowman & Littlefield. p. 63. ISBN 0-7425-2453-1.
- ↑ Diplomats Without a Country: Baltic Diplomacy, International Law, and the Cold War by James T. McHugh , James S. Pacy, Page 2. ISBN 0-313-31878-6