Atverti pagrindinį meniu
Švedų miesteliai ir kaimai vakarinėje Estijoje.
Švedų bažnyčia Hule, Vormsyje

Estijos švedai arba Pakrantės švedai (šved. estlandssvenskar, „Estijos švedai“, bendrai aibofolke, „Salų žmonės“, est. rannarootslased, t. y. „Pakrantės švedai“ arba eestirootslased) – švediškai kalbanti mažuma. Pirmieji švedai į dabartinę Estijos teritoriją iš Švedijos ir Suomijos pradėjo kraustytis XIII ir XIV amžiuose. Jie kūrėsi Estijos vakarinėse salose ir šiaurės vakarų pakrantėje, kur užsiėmė žvejyba, ūkininkavimu ir per Baltijos jūrą palaikė prekybinius ryšius su gretimais regionais. Švedų apgyvendintas arealas buvo žinomas kaip Aibolandas. Per Antrąjį pasaulinį karą beveik visi šioje teritorijoje gyvenę švedai išvyko į Švediją. Liko tik nedidelė dalis žmonių, kurie čia pasiliko visam laikui ir tapo atkurtos Estijos piliečiais.

Turinys

IstorijaKeisti

 
Tradicinis švedų kalbinis arealas.

Ankstyvoji istorijaKeisti

Istoriniai šaltiniai rodo, kad pirmieji ir taikūs kontaktai tarp dabartinės Estijos ir Švedijos teritorijoje gyvenusių genčių prasidėjo 500 – 1000 metais[1]. Pirmasis rašytinis šaltinis, minintis švedų gyventojus Estijoje, buvo 1294 m. Hapsalu miesto teisynas. Vėlesni ankstyvi minėjimai buvo 1341 m. ir 1345 m., kai estų vienuolynas Padisėje pardavė „Laokiulės turtą“ ir Didžiojo Pakrio salą. Per XIII–XV amžius didelis skaičius švedų atvyko į pakrantės Estiją iš švediškai kalbančių Suomijos dalių, kurios iki 1809 m. priklausė Švedijos karalystei, dažnai apsistojant bažnyčiai priklausančiose žemėje. Pirmas dokumentuotas įrašas apie Ruhnu (šved. Runö) salą ir jos švedų gyventojus yra taip pat 1341 m. laiškas, siųstas Kuršo vyskupijos, patvirtinęs saliečių teisę gyventi ir turėti nuosavybę pagal švedišką teisę.

Švedijos EstijaKeisti

 
Švedijos imperija 1658 m., įtraukiant Švedijos Estijos bei Švedijos Livonijos dominijas.

1561 m. Švedija įkūrė Švedijos Estijos dominiją. Tokia išliko iki 1710 m. (formaliai – iki 1721 m., kai teritorija tapo Rusijos dalimi pagal Ništato sutartį). Estijos švedai klestėjo šiuo laikotarpiu. Švedų, kartu su vokiečių ir estų, buvo viena iš krašto oficialių kalbų.

Rusijos valdžiaKeisti

Kai Vokiečių ordinas prarado didžiąją dalį savo galios XVI amžiuje ir Švedijos Estijos dominija buvo pralaimėta Rusijai per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721 m.), švedų gyvenimo sąlygos Estijoje suprastėjo: žemės būdavo dažnai konfiskuojamos iš bažnyčios ir duodamos vietinei aukštuomenei, taip pat didėjo mokesčiai. Tokios sąlygos išliko per visą Rusijos valdymo laikotarpį. Kadangi dauguma vietinių švedų nebuvo baudžiauninkai, jų nepalietė baudžiavos panaikinimo procesai 1816 m.

Priverstinės emigracijosKeisti

Tam tikrais laikotarpiais Rusijos valdymo metu Estijoje, grupės Estijos švedų buvo priversti palikti kraštą persikeliant į kitas Rusijos imperijos teritorijas. Žinomiausias pavyzdys – imperatorienė Jekaterina II, 1781 m. privertė 1000 švedų palikti Hijumos salą ir persikraustyti į Ukrainą, kur jie įkūrė Gamlasvenskby bendruomenę dabartinėje Ukrainos Chersono srityje.

Sąlygų pagerėjimasKeisti

Estijos švedų sąlygos pagerėjo XIX amžiaus viduryje dėl tolesnių agrarinių reformų, bet diskriminacija liko per visą Rusijos imperijos valdymo laikotarpį Estijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos, 1918 m., buvo įkurta nepriklausoma Estijos valstybė. Nepriklausomos Estijos konstitucija suteikė tautinėms mažumoms teisę valdyti savo mokomąją kalbą švietimo įstaigose, teisę kurti institucijas, siekiančias tvarkyti tautinių mažumų reikalus, taip pat – rinktis pilietybę. Tiek švedai, baltvokiečiai, rusai ir žydai turėjo savo ministrus naujoje nacionalinėje valdžioje. Buvo įkurta švediška partija – Svenska Folkförbundet. 1925 m. mažumų teisės buvo praplėstos, buvo leista gilesnė kultūrinė ekonomika, tačiau Estijos rusams ir švedams nebuvo iš to didelės naudos, daugiausiai dėl ekonominių priežasčių.

Antrasis pasaulinis karasKeisti

1939 m. Estija buvo priversta su Sovietų Sąjunga pasirašyti sutartis dėl pastarosios karinių bazių įkūrimo Estijos teritorijoje. Dėl šios priežasties daug salų, kuriuose gyveno Estijos švedai, buvo konfiskuota, buvo įkurtos karinės bazės ir vietiniai gyventojai turėjo palikti savo namus. Po metų Estija buvo okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, todėl jų balsas valdžioje buvo prarastas. Estijos švedų vyrai buvo įtraukti į Raudonąją Armiją bei vokiečių okupacijos periodu – į vokiečių karines pajėgas. Dauguma likusių švedų paliko Estiją 1944 m., per antrąją sovietų armijos invaziją. 1945 m. liepos 8 d. Švedijoje buvo 6 554 Estijos švedų bei 21 815 etninių estų pabėgėlių.[2]

ŠiandienKeisti

 
Maria Murman (1911–2004), Estijos švedė, kuri liko Estijoje po Antro pasaulinio karo Vormsio (Ormsö) saloje, 1994 m.

Šiandien mažos grupės švedų, likusios Estijoje, po truputį atkuria savo paveldą, studijuodami švedų kalbą ir kultūrą. Jiems atstovauja Estijos švedų taryba. 2000 m. švedai buvo 21-a didžiausia etninė grupė Estijoje, sudarydama vos 300 gyventojų.[3] Tačiau daugybė Estijos švedų bei jų palikuonių šiuo metu gyvena Švedijoje.

DemografijaKeisti

 
Senesnis švedų žemėlapis, vaizduojantis šiaurinę Vakarų Estijos salyno dalį. Joje koncentravosi didžioji dalis Estijos švedų.

Neaišku kiek švedų gyveno ankstyviausiais laikais. Teutonų valdymo pabaigoje turėjo būti apie 1000 Estijos švedų šeimų bei 1500 švedų gyvenusių Taline (šved. Reval), sudariusių 2–3 % dabartinės Estijos teritorijos gyventojų.

Anot 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo, Estijos švedų buvo 5 768 ir jie sudarė 1,39 %  Estijos gubernijos gyventojų. Didžioji dalis švedų gyveno Hapsalu apskrityje, kur jie sudarė 5,6 % gyventojų.[4]

1922 m. surašymo metu buvo gauti duomenys, kad Estijoje gyveno 1 107 059 gyventojai[5], kur švedai sudarė 0,7 %, arba 7 850 gyventojų, daugumą sudarė vietovėse tokiose kaip Ruhnu (šved. Runö), Vormsis (šved. Ormsö), Riguldis (šved. Rickull). 1934 m. skaičius šiek tiek nukrito, iki 7 641.[6] Per Antrą pasaulinį karą gyventojų skaičius siekė beveik 10 000, iš kurių 9 000 išvyko į Švediją.[reikalingas šaltinis] Didelės švedų prieškario bendruomenės buvo Hapsalu (šved. Hapsal) ir Taline (šved. Reval).

Po Antrojo pasaulinio karo skaičius išliko stabilus: 1970 m. gyveno 435 švedai, 1979 m. – 254 ir 1989 m. – 297. Prieškariu buvo trečia didžiausia mažuma po rusų ir vokiečių, sovietmečiu tapo tik 26-a didžiausia mažuma. 2000 m. surašymo metu gyveno 300 švedų, Estijos 20-a didžiausia mažuma. Tik 211 jų yra Estijos piliečiai. Kadangi jie nepabrėžia savo tikros tautybės, tikrasis Estijos švedų skaičius šiandien gali siekti apie 1000 gyventojų.[7]

UkrainojeKeisti

Ukrainoje Estijos švedų pabėgėlių buvo įkurtas Gammalsvenskby kaimas. Turėjo žymią švedų gyventojų dalį iki kol dauguma jų išvyko į Švediją 1929 m. Šiuo metu yra keli šimtai Estijos švedų palikuonių, kilusių iš šios vietovės.

KalbaKeisti

Nebuvo vieningos Estijos švedų tarmės. Kiekviena vietovė turėjo savo tarmę.

ŠaltiniaiKeisti

  1. estonianworld.com / Estonians and Swedes go back a long way, By Silver Tambur in Life· May 9, 2017
  2. Seppo Zerterberg: Viro, Historia, kansa, kulttuuri.
  3. 2000. Aasta rahva ja eluruumide loendus (Population and Housing Census)“ (Estonian, English) (PDF), 2 (2001). Pasiektas 2009-09-23. 
  4. Russian Imperial Census 1897 Archyvuota kopija June 22, 2011, iš Wayback Machine projekto.
  5. Riigi Statistika Keskbüroo. „1922 a. üldrahvalugemise andmed. Vihk II. Üleriikline kokkuvõte. Tabelid“ (Estonian) (PDF) (1924). Pasiektas 2009-09-15. 
  6. Riigi Statistika Keskbüroo. „Rahvastikuprobleeme Eestis. II Rahvaloenduse tulemusi. Vihk IV“ (Estonian) (PDF) (1937). Pasiektas 2009-09-15. 
  7. Estlandssvenskarna i Estland – har upprättat kulturellt självstyre (Swedish)Šablonas:Sv icon

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.