Erwin Schrödinger

Ervinas Šriodingeris (iki šiol daugelyje šaltinių rasime Ervinas Šrėdingeris arba Ervinas Šredingeris – Erwin Rudolf Josef Alexander Schrödinger; 1887 m. rugpjūčio 12 d. – 1961 m. sausio 4 d.), austrų fizikas, laikomas vienu iš svarbiausių kvantinės fizikos kūrėjų. Už Šriodingerio lygtį 1933 metais gavo Nobelio premiją. Jis sukūrė mintinį eksperimentą apie katę.

Ervinas Šriodingeris

Biografija redaguoti

Jaunystės metai redaguoti

Gimė 1887 Erdberge (Viena), fabrikanto ir botaniko Rudolfo Šriodingerio (Rudolf Schrödinger) ir Georginos Emilijos Brendos (Georgine Emilia Brenda) šeimoje. 1898 m. lankė Akademisches Gymnasium. Nuo 1906 iki 1910 m. Vienoje, vadovaujamas Franco Serofino Eksnerio ir Frydricho Hazeniorlio, studijavo matematiką ir fiziką. Jis taip pat atliko eksperimentus kartu su Kohlrausch. 1911 metais Šriodingeris tapo Eksnerio asistentu.

Brandus amžius redaguoti

1914 metais Ervinas Šriodingeris apsigynė daktaro disertaciją. Tarp 1914 ir 1918 dalyvavo karo darbuose (Görz, Duino, Sistiana, Prosecco, Viena). 1920 balandžio 6 vedė Annemarie Bertel. 1920 Šriodingeris tapo Makso Vyno (Maksas Vynas (Max Wien) – žymus tuometinis fizikas) asistentu Jenoje. 1920 m. rugsėjį Ervinas gavo pradedančiojo profesoriaus vietą (vok. Ausserordentlicher Professor) Štutgarte (Stuttgart). Tais pačiais metais jis sukūrė matematinę šviesos teoriją.[1] 1921 m. Ervinas Šriodingeris tapo etatiniu profesoriumi (vok. Ordentlicher Professor) Breslau (dabar Vroclavas), Lenkija.

1922 m. Ervinas Šriodingeris nuvyko į Ciuricho universitetą. 1926 m. žurnale Annalen der Physik išspausdino darbą „Quantisierung als Eigenwertproblem“ [vert. tikrinės vertės problema – kvantavimas] bangų mechanikos srityje. Šiame darbe buvo paminėta Šriodingerio lygtis. 1927 m. jis prisijungė prie Makso Planko Humbolto universitete, Berlyne. Tačiau 1933 m. Šriodingeris nusprendė palikti Vokietiją, nes negalėjo pakęsti nacių antisemitizmo. Jis tapo Magdalenos koledžo bendradarbiu Oksfordo Universitete. Dirbdamas ten jis buvo apdovanotas Nobelio premija kartu su Polu Diraku (Paul Adrien Maurice Dirac). Šriodingeris greitai prarado vietą Oksforde, nes gyveno tuo laiku neįprastą gyvenimą (su dviem moterimis), ir tai nepatiko valdžiai. 1934 m. Šriodingeris skaitė paskaitą Prinstono Universitete, JAV. Jam buvo pasiūlyta nuolatinė darbo vieta šiame universitete, bet jis pasiūlymo nepriėmė. Turbūt ir vėl jo noras gyventi kartu su žmona ir kita moterimi būtų kėlęs problemų. Jis turėjo galimybę gauti darbo vietą Edinburgo universitete, bet, dėl vėluojančios vizos, 1936 metais jam teko priimti pasiūlymą iš Graco Universiteto Austrijoje.

Senatvė redaguoti

Hitleriui okupavus Austriją (1938), Šriodingeriui teko aiškintis dėl išvykimo iš Vokietijos 1933 metais. Jis parašė pareiškimą, kuriame atsižadėjo anksčiau reikšto priešiškumo naciams. Vėliau jis gailėjosi, kad taip pasielgė, ir net asmeniškai atsiprašė Einšteino. Net ir parašęs tokį pareiškimą, Šriodingeris buvo atleistas iš universiteto dėl politinio nepasitikėjimo, kentėjo dėl priekabiavimo. Jam buvo liepta neišvykti iš šalies, bet jis su žmona pabėgo į Italiją. Iš ten jis nuvyko į Angliją, kur gavo laikinas darbo vietas Oksfordo ir Gento universitetuose. 1940 m. jis gavo pakvietimą įkurti Pažangių studijų institutą Airijoje, Dubline. Šriodingeris tapo Teorinės fizikos skyriaus vadovu ir dirbo ten 17 metų. Jis parašė apie 50 publikacijų įvairiomis temomis. Jose jis mėgino priartėti prie laukų suvienijimo teorijos.

1944 m. jis parašė „Kas yra Gyvybė“ (šiame kūrinyje gausu genetinio kodo koncepcijų, arba negentropijos). Džeimsas Vatsonas savo memuaruose (DNA, The Secret of Life) rašė, kad ši Šriodingerio knyga įkvėpė jį tyrinėti genus ir atrasti DNR dvigubą spiralę. Taip pat Fransis Krikas savo autobiografinėje knygoje What Mad Pursuit aprašė, kaip jį paveikė Šriodingerio spekuliacijos apie tai, kaip genetinė informacija gali būti išsaugojama molekulėse. Šriodingeris gyveno Dubline iki išėjo į pensiją 1955 m. Visą šį laiką jis išliko ištikimas savo aistrai: jis susilaukė dviejų vaikų nuo dviejų airių ir buvo įsitraukęs į skandalingas studentų painiavas.

Šaltiniai redaguoti

  1. K. Manolovas, D. Lazarovas, I. Lilovas. Chemijos savi dėsniai. Vilnius: Mokslas, 1981, 110 p.