Ermanarichas (got. *Aírmanareiks, lot. Ermanaricus, mirė apie 375 ar 376 m.) – IV a. ostgotų karalius iš Amalų giminės.

Vadovaudamas gotams greitungams pavergė germanų taifalų, gerulų ir kitas gentis, išskyrus vestgotus, taip pat – Juodosios jūros šiaurinės pakrantės gentis. Tikslių duomenų apie jo valdomas žemes nėra, tačiau, remiantis romėnų ir senovės vokiečių šaltiniais, manoma, kad jis valdė teritoriją tarp Pripetės pelkių, Dono ir Dniestro upių. Šiuose šaltiniuose Ermanrichas pateikiamas kaip vienas didingiausių Didžiojo tautų kraustymosi laikų barbarų vadų. Ermanricho valstybė žlugo dėl hunų antpuolio IV a. 8-ajame dešimtmetyje. Kaip rašo Amianas Marcelinas, Ermanarichas, negalėdamas pasipriešinti hunams, gyvenimą baigė savižudybe.