Erlėnai
| Erlėnai | ||
|---|---|---|
  Erlėnai |
||
| 56°05′02″š. pl. 21°34′30″r. ilg. / 56.084°š. pl. 21.575°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Klaipėdos apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kretingos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | |
| Gyventojų | 231 | |
 Vikiteka |
Erlėnai | |
Erlėnai – kaimas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, 3 km į šiaurę nuo Salantų, prie kelio 169 Skuodas–Plungė . Seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka (nuo 1961 m.), medicinos punktas, bendruomenės namai, geologinis draustinis, Erlėnų tvenkinys, veikia bendruomenės centras Erlėnai (pirmininkas Vytautas Vaičiulis).[2]
Etimologija redaguoti
Pavadinimą davė per kaimą tekantis Erlos upelis – Bartuvos kairysis intakas. Vietovardis rašomas lenk. Orlany, rus. Арлены, Орляны, Эрленай, liet. Erlėnai, žem. Erlienā.
Geografija redaguoti
Rytiniu pakraščiu teka Salantas, per vidurį – Erla. Į ją įteka Pagilbrastis, ant kurio įrengtas Erlėnų tvenkinys. Kaimą kertą kelias 2320 Salantai–Erlėnai–Šaučikiai , į kurį centre įsilieja kelias 2318 Leliūnai–Juodupėnai–Erlėnai . Vakariniu pakraščiu praeina kelias 169 Skuodas–Plungė . Erlėnai ribojasi su Kadagynais, Kalniškiais, Nerėpais ir Šaučikiais, patenka į Salantų regioninį parką ir Erlos geomorfologinį draustinį.
Istorija redaguoti
Apylinkėse gyvenama nuo I tūkstantmečio. Kitapus Salanto stūkso Laivių piliakalnis (kartais priskiriamas Erlėnams), o į pietvakarius nuo kaimo yra Alkos alkakalnis. Senieji Erlėnų gyventojai buvo žemdirbiai. Jų pastangas įdirbti akmeningas žemes mena prie kelio Skuodas–Salantai miškelyje išlikę akmenų pylimai ir krūsnys, ženklinantys senųjų žemdirbystės laukų, naudotų iki Valakų reformos, liekanas.[3]
Kaimas pradėjo kurtis XV a. II pusėje, pirmąkart paminėtas 1511 m.[4] Po Valakų reformos XVI a. II pusėje suformuotas gatvinis kaimas, kurio planinė struktūra, nežymiai apardyta Lietuvos žemės reformos, išliko iki mūsų dienų. 1568 m. jis ribojosi su Salantais, Pesčiais, Juodupėnais, Šaučikiais, Nerėpais, Baidotaičiais ir Laivaičiais.[5] XVIII a. kaimas priklausė Vilniaus trinitorių vienuolynui, o dvasiniais gyventojų reikalais nuo 1630 m. rūpinosi Salantų parapijos kunigai.
1750 m. buvo 37 kiemai,[6] 1846 m. – 29 dūmai,[7] 1866 m. – 28 katalikų sodybos.[8] Panaikinus baudžiavą, 1870 m. 253 kaimo valstiečiai už gautą žemę atlikinėjo atodirbio prievolę grafo Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukės dvare.[9] Įkūrus 1861 m. luominę valstiečių savivaldą, kaimas sudarė Erlėnų seniūniją, kuri priklausė Grūšlaukės, o nuo XIX a. 9 dešimtmečio – Salantų valsčiui. XIX a. II pusėje kaimo žemių pietvakariniame pakraštyje susiformavo Alkos vienkiemis, kuris XX a. pr. tapo savarankišku kaimu.
1923 m. buvo 47 ūkiai.[10] Tarpukariu gatvinis kaimas išskaidytas į vienkiminius ūkius.
1944–1959 m. Erlėnų apylinkės centras, nuo 1949 m. Alkos kolūkio centrinė gyvenvietė. 1961 m. atidaryta biblioteka, 1964 m. iš Šaučikių atkelta pradinė mokykla, veikusi iki 1994 m. 1973–1994 m. veikė kultūros namai, 1988–1991 m. vaikų lopšelis-darželis.[11]
Šiais laikais Erlėnuose vystoma gyvulininkystė. Ja užsiima per 10 ūkininkų, kurie laiko nuo 20 iki 300 galvijų. Stambiausias yra Rolandos ir Romaldo Karazinų pienininkystės ūkis, kuriame pagamintam pienui ženklinti 2007 m. įteiktas Europos Sąjungos sertifikatas.[12] Kaime veikia pora prekybos taškų, V. Vaičiulio veterinarinių paslaugų individuali įmonė,[13] akmens gaminių ir paminklų gamyba verčiasi UAB Varta (vadovas Viktoras Budrys).
Kaimas garsėja etninės kultūros paveldo gausa. Jame išliko 1834 m. statybos etnoarchitektūrinė sodyba, o kita sodyba (Antano Stropaus) perkelta į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Kaime tebestovi daugiau kaip 12 XIX–XX a. memorialinių mažosios architektūros statinių (koplytėlių, kryžių), menančių Lietuvos kryždirbystės tradicijas.
2011 m. liepos 16 d. paminėtas Erlėnų vardo pirmojo paminėjimo 500 metų jubiliejus, kuriam atminti atidengtas paminklinis akmuo.[14]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1861 m. – XIX a. pab. | Erlėnų seniūnijos centras, Grūšlaukės valsčius, Telšių apskritis |
| XIX a. pab. – 1915 m. | Erlėnų seniūnijos centras, Salantų valsčius, Telšių apskritis |
| 1915–1940 m. | Erlėnų seniūnijos centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis |
| 1940–1941 m. | Erlėnų apylinkės centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis |
| 1941–1944 m. | Erlėnų seniūnijos centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis |
| 1944–1950 m. | Erlėnų apylinkės centras, Salantų valsčius, Kretingos apskritis |
| 1950–1959 m. | Erlėnų apylinkės centras, Salantų rajonas |
| 1959–1995 m. | Imbarės apylinkė, Kretingos rajonas |
| 1995–2009 m. | Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis |
| nuo 2009 m. | Erlėnų seniūnaitijos centras, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis |
Gyventojai redaguoti
 | ||||||||
| 1821 m. | 1843 m. | 1866 m. | 1902 m.[15] | 1923 m.sur.[16] | 1959 m.sur.[17] | 1970 m.sur.[18] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 270 | 285 | 258 | 292 | 337 | 398 | 347 | ||
| 1979 m.sur.[19] | 1985 m.[20] | 1989 m.sur.[21] | 2001 m.sur.[22] | 2011 m.sur.[23] | 2021 m.sur.[24] | - | ||
| 412 | 376 | 369 | 392 | 284 | 231 | - | ||
| ||||||||
Kultūros paveldas redaguoti
- Senieji žemdirbystės laukai (I tūkstantmetis – XVI a.).
- Pirmosios senosios kaimo kapinės, vadinamos Maro kapeliais (XVI–XIX a.).
- Antrosios senosios kaimo kapinės (XV–XIX a.).
- Etnoarchitektūrinė sodyba: namas (1834 m.), buv. svirnas (XIX a. pab.; XX a. pritaikytas tvartui).[25]
- Koplytėlė, Stropų sodybvietė (statyta apie 1910 m.; 1958 m. atnaujino Antanas Stropus).[26]
- Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir Jono Nepomuko skulptūra, V. ir J. Benečių sodyba (1859 m.; statė Kubiliai; atnaujinta 1966 m.).[27]
- Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu ir Marijos Žmonijos globėjos paveikslu, Zabičių sodyba (1936 m. statė Einikis; 1950 m. remontavo Dominykas Zabitis).[28]
- Koplytėlė medyje su Rūpintojėlio skulptūra, V. Anužienės sodyba (1999 m.; fundatorė Veronika Anužienė, meistras Juozas Kubilius).
- Kapinių koplytėlė (statyta 1894 m.; atnaujinta XX a. viduryje; 2006 m. remontavo Adelė Žeimienė ir Adolbertas Beniušis).
- Betoninė pakelės koplytėlė (XX a. I pusė).
- Mūrinė senosios kryžkelės koplytėlė (1934 m., neogotikinė; statė Kotryna Anužytė).[29]
- Kryžius su 2 koplytėlėmis ir Nukryžiuotojo skulptūra, J. Anužio sodyba (XX a.; statė Jonas Anužis).
- Monumentalus kryžius, ornamentuotas (1936 m.; statė Kazys Stropus; meistras Juozapas Paulauskas).
- Monumentalus kryžius, ornamentuotas, Č. Donėlienės sodyba.
- Monumentalus kryžius, Čiunkų sodybvietė (XX a. I pusėje statė Venckai, XX a. pab. atnaujino Kostas Čiunka).
- Monumentalus kryžius, G. Ramonienės sodyba (XX a. I pusėje statė Nerėpų ūkininkai Juozapas ir Monika Beniušiai; 1994 m. į Erlėnus perkėlė Genovaitė Ramonienė).
Galerija redaguoti
-
Namas iš Erlėnų muziejuje Rumšiškėse -
Erlėnų senosios kapinės -
Senųjų žemdirbystės laukų vieta -
Koplytėlė prie buv. Stropų sodybos. 1958 m. statė Antanas Stropus -
Koplytėlė prie Benečių sodybos. 1859 m. statė Kubiliai; 1966 m. atnaujinta -
Koplytėlė prie Zabičių sodybos. Statyta 1936 m. -
Koplytėlė kaimo kapinėse. Statyta 1894 m. -
Betoninė koplytėlė. Statyta XX a. I pusėje -
Neogotikinė koplytėlė. Statė 1934 m. Kotryna Anužytė -
Ornamentuotas kryžius. 1930 m. pastatė Kazys Stropus. Autorius Juozapas Paulauskas
Literatūra redaguoti
- Julius Kanarskas. Seniausiems Salantų krašto kaimams Erlėnams, Laiviams, Nasrėnams ir Reketei 500 metų. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2011. – P. 4–5
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Bendruomenių sąrašas: Kretingos rajono savivaldybė Archyvuota kopija 2011-11-08 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė. Senųjų žemdirbystės laukų tyrinėjimai šiaurės vakarų Lietuvoje. – Archaeologia Lituana. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. – T. 4. – P. 188
- ↑ Plateliai. Vilnius: Versmė, 1999. – P. 43–44
- ↑ Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 1292, ap. 1, b. 170
- ↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 71
- ↑ Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – Str. 166 (Orlany)
- ↑ 1866 m. Salantų parapijos gyventojų katalikų statistika. – Lietuvos valstybės archyvas. – F. 378, BS, 1867. – B. 2547. – L. 844–845
- ↑ Списокъ мировыхъ участковъ и волостей Ковенской губерніи: Составленъ в 1870 году. – C. 78
- ↑ Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1923. – P. 119
- ↑ Erlėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 561 psl.
- ↑ Dovilė Simaitytė. Europiniai sertifikatai įteikti dar dviem rajono ūkininkams. – Pajūrio naujienos – 2007, rūgpjūčio 7
- ↑ V. Vaičiulio veterinarinių paslaugų IĮ Erlėnai – Zinau.lt[neveikianti nuoroda]
- ↑ Diana Jomantaitė. Erlėnų jubiliejų įamžino paminkliniu akmeniu. – Pajūrio naujienos – 2011 m. liepos 19 d.
Iš praeities į ateitį: Kretingos rajono Salantų kultūros centras Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto. - ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Erlėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 482 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Erlėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 518
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973 Kultūros vertybių registras: Sodyba
- ↑ Kultūros vertybių registras: Koplytėlė su Marijos Sopulingosios ir 2 angeliukų skulptūrom
- ↑ Kultūros vertybių registras: Koplytėlė su ornamentuotu kryželiu, Pietos, Šv. Petro, Mykol
- ↑ Kultūros vertybių registras: Koplytėlė su Jono Nepomuko ir Šv. Barboros skulptūromis
- ↑ Koplytėlė su Pietos ir Šv. Antano skulptūromis[neveikianti nuoroda]
Nuorodos redaguoti
- Erlėnai: Kretingos krašto enciklopedija[neveikianti nuoroda]
- Aldona Beržanskienė. Erlėnų ir aplinkinių kaimų etnokultūros lobynas.- Erlėnai, 2006
- Audronė Puišienė. – Ūkininkams – apie faktorius, nulemenčius pieno priemilžius. – Pajūrio naujienos – 2006, gruodžio 15 (apie ūkininkus R. ir R. Karazinus)
- Audronė Puišienė. Mokėsi tvarkyti mėšlą ir nuotekas. – Pajūrio naujienos – 2007, kovo 16 (apie R. ir R. Karazinų pieno ūkį)
- Dovilė Simaitytė. Erlėnų tvenkinyje išgaišo žuvys. – Pajūrio naujienos – 2009, spalio 20
- Irena Šeškevičienė. Erlėnuose – akmenuotos žemės ir gausios karvių bandos. – Pajūrio naujienos – 2010, rugsėjo 17
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Šaučikiai | MOSĖDIS – 9 km | Nerėpai |
| |||||||
| Juodupėnai – 4 km |
|
||||||||||
| Dvaralis Alkas |
Kadagynas SALANTAI – 3 km |
Laiviai | |||||||||
