Paprastieji ežiai

Paprastieji ežiai (Erinaceus) – ežinių šeimos gentis.

Tai nedideli gyvūnai, kurių kūnas 13-27 cm ilgio. Sveria 0,4–1,1, prieš žiemos įmygį kartais iki 2 kg. Nugara ir dalis šonų apaugę dygliais. Tarp dyglių auga ilgi, ploni ir reti plaukai. Pilvas apaugęs ilgais ir šiurkščiais rausvais ar pilkais plaukais. Nugaros spalva kintanti – nuo tamsiai rudos iki juodos ar net baltos. Uodega trumpa, vos 1–5 cm ilgio. Galva gana stambi, burnos dalis šiek tiek ištįsusi. Ausys nedidelės, plačios, apvalios.

Gyvena miškų pakraščiuose, kirtavietėse, krūmynuose. Aptinkami taip pat stepėse ir miškastepėse; vengia užpelkėjusių vietų ir aukštų miškų. Dažni agrariniame kraštovaizdyje. Aktyvūs prietemoje ir naktį.

Rudakrūčiai ežiai (Erinaceus europaeus) ir šiauriniai baltakrūčiai ežiai (Erinaceus roumanicus) žiemai iš sausos žolės ir lapų įsirengia antžeminį lizdą ir iki pavasario įminga (žr. įmigis).

Visaėdžiai, bet daugiau suėda gyvulinio maisto: pelinių graužikų, driežų, varlių, įvairių vabzdžių ir lervų.

Šiaurinėje arealo dalyje poravimasis prasideda pavasarį, po įmygio. Per metus būna viena vada, kurioje 3–8 jaunikliai. Vos gimę ežiukai jau turi vos pastebimus dyglius. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Gyvena apie 6 metus.

Rūšys

Gentyje yra 4 rūšys:

• Erinaceus amurensis Schrenk, 1859 – Amūrinis ežys;
• Erinaceus concolor Martin, 1838 – Pietinis baltakrūtis ežys;
• Erinaceus europaeus Linnaeus, 1758 – Rudakrūtis ežys;
• Erinaceus roumanicus Barrett-Hamilton, 1900 – Šiaurinis baltakrūtis ežys; Ši rūšis paplitusi Lietuvoje.