Ergatyvas (gr. ergates 'veikėjas') – kai kurių kalbų (ypač ergatyvinės struktūros) linksnis, rodantis veiksmo šaltinį ar veiksmo įrankį (agentą).[1] Tokiu atveju subjektas, į kurį veiksmas nukreiptas (patientas), turi būti absoliutyvo – pagrindinio – linksnio: ergatyvinių kalbų pasakyme „jūra skalauja krantą” žodis jūra bus vartojamas ergatyvo linksniu, nes tai yra krantui darantis įtaką subjektas, o krantas, kaip patientas, – absoliutyvo linksniu. Ergatyvas vartojamas su tranzityviniais veiksmažodžiais. Jei veiksmažodis netranzityvinis ir subjekto, į kurį nukreiptas veiksmas (patiento), nėra (pavyzdžiui, „jūra banguoja“), ergatyvas nevartojamas ir veiksmo sukėlėjas (agentas) turi būti absoliutyvo linksnio.

Lietuvių kalboje ergatyvas verčiamas neveikiamąja rūšimi, kur absoliutyvą atitinka vardininkas, o ergatyvą – kilmininkas: pvz., „jūros skalaujamas krantas”.

Pavyzdžiai

redaguoti

Baskų kalba

redaguoti

Baskų kalbos pavyzdžiai, kur vienaskaitos absoliutyvas galūnės neturi (-a – žymimasis artikelis), o ergatyvas – po artikelio einančią galūnę -k:

  • Ehiztariak otsoa harrapatu du. – Medžiotojas pagavo vilką (pažodžiui Medžiotojo pagautas vilkas).

Gruzinų kalba

redaguoti

Gruzinų kalboje ergatyvo galūnės yra -მა, -მ (-ma, -m). Ergatyvas vartojamas, jei subjektas veiksmą jau atliko, sakinyje eina su būtojo laiko įvykio veikslo veiksmažodžiais:

  • კატა დაიჭირა თაგვი (katam daichira tagvi) – Katinas sugavo pelę;
  • ძაღლმა გააგდო კატა (dzaghlma gaagdo kata) – Šuo nuvijo katiną.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Loos, Eugene. „Glossary of linguistic terms“. LinguaLinks Library 5.0 Plus. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-10-13.