Endzelyno dėsnis

lietuvių ir latvių priegaidžių atitikmenų sistema

Endzelyno dėsnis – lietuvių ir latvių kalbų priegaidžių santykį nusakanti atitikmenų sistema, nustatyta latvių kalbininko J. Endzelyno.[1]

IstorijaKeisti

Baltų prokalbėje būta dviejų priegaidžių – akūto (´) ir cirkumflekso (^ ; liet. k. žymima ˜). Akūtas buvo kylančioji priegaidė, o cirkumfleksas – krentančioji. Latvių ir prūsų kalbos išlaikiusios senąjį tarimą, o lietuvių kalboje akūtas tariamas krentančia intonacija, cirkumfleksas – kylančia. K. Būgos manymu, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. ir jų tarimas tapo atvirkščias, veidrodinis latvių bei prūsų priegaidžių tarimui.[2] Pasak J. Endzelyno, latvių kalbos tęstinė ir laužtinė priegaidės atsirado iš akūto dėl metatonijos lydimų kirčio perkėlimų.[1]

AtitikmenysKeisti

  1. Lietuvių kalbos tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos krentančioji (liet. draũgas – latv. dràugs).[1]
  2. Lietuvių kalbos pastovaus kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos tęstinė (liet. brólis – latv. brãlis).[1]
  3. Lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos laužtinė (liet. dárbas, dgs. vard. darbaĩ – latv. daȓbs).[1]

B. Stundžios statistiniai tyrimai rodo, kad atitikmenys patikimesni pirmuoju atveju – kai lietuvių kalboje turima tvirtagalė (kylančioji) priegaidė, o latvių kalboje – krentančioji. Kitais atvejais pasitaiko neatitikimų.[1] Kartais tokie neatitikimai aiškinami istoriniu priegaidės, kirčio vietos kurioje nors iš kalbų pakeitimu.

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 89–90. ISBN 5-420-01444-0. 
  2. Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 44. ISBN 4602010000.