Endzelyno dėsnis
Endzelyno dėsnis – lietuvių ir latvių kalbų priegaidžių santykį nusakanti atitikmenų sistema, nustatyta latvių kalbininko J. Endzelyno.[1]
Istorija redaguoti
Baltų prokalbėje būta dviejų priegaidžių – akūto (´) ir cirkumflekso (^ ; liet. k. žymima ˜). Akūtas buvo kylančioji priegaidė, o cirkumfleksas – krentančioji. Latvių ir prūsų kalbos išlaikiusios senąjį tarimą, o lietuvių kalboje akūtas tariamas krentančia intonacija, cirkumfleksas – kylančia. K. Būgos manymu, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. ir jų tarimas tapo atvirkščias, veidrodinis latvių bei prūsų priegaidžių tarimui.[2] Pasak J. Endzelyno, latvių kalbos tęstinė ir laužtinė priegaidės atsirado iš akūto dėl metatonijos lydimų kirčio perkėlimų.[1]
Atitikmenys redaguoti
- Lietuvių kalbos tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos krentančioji: liet. draũgas – latv. dràugs.[1]
- Lietuvių kalbos pastovaus kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos tęstinė (kylančioji): liet. brólis – latv. brãlis.[1]
- Lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos laužtinė (kylančioji-krentančioji): liet. dárbas, dgs. vard. darbaĩ – latv. daȓbs.[1]
B. Stundžios statistiniai tyrimai rodo, kad atitikmenys patikimesni pirmuoju atveju – kai lietuvių kalboje turima tvirtagalė (kylančioji) priegaidė, o latvių kalboje – krentančioji. Kitais atvejais pasitaiko neatitikimų.[1] Kartais tokie neatitikimai aiškinami istoriniu priegaidės, kirčio vietos kurioje nors iš kalbų pakeitimu.