Endriejavo kalvagūbris

Endriejavo kalvagūbris – kalvagūbris, kalvotas ruožas Žemaičių aukštumos vakariniame pakraštyje, skiriantis Pajūrio žemumą nuo Rietavo lygumos.

GeografijaKeisti

Endriejavo kalvagūbris tęsiasi apie 30 km iš šiaurės į pietus nuo Minijos per Kulius, Endriejavą, Pajūralį iki Jūros upės vingio ties Šilale. Didžiausias aukštis 148,3 m – Žvaginių kalnas. Plotis iki 5 km. Endriejavo kalvagūbrio pietinis tęsinys – Vilkyškių kalvagūbris. Endriejavo kalvagūbris skiria Jūros ir Veiviržo baseinus.

Endriejavo kalvagūbris yra pirmoji kliūtis nuo jūros pažeme slenkančioms oro masėms, todėl ties juo metinis kritulių kiekis didžiausias Lietuvoje – daugiau, kaip 800 mm.

GeologijaKeisti

Endriejavo kalvagūbrį sudaro kelios lygiagrečios moreninių kalvų grandinės. Kalvos pailgos, nuolaidžiais šlaitais, susidariusios iš mažai riedulingo priesmėlio, kurį dengia moreninis priemolis. Tarp kalvų – pelkėti įlomiai. Endriejavo kalvagūbris susidarė ledyno pakraštyje susitvenkusiuose vandenyse.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Endriejavo kalvagūbris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 507 psl.