Atverti pagrindinį meniu

Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė

Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė (g. 1942 m. kovo 29 d. Buenos Airėse, Argentina) – Lietuvos grafikė.

BiografijaKeisti

Nuo 1956 m. gyvena Lietuvoje. 1968 m. baigė Lietuvos dailės institutą.

KūrybaKeisti

Kuria ofortus, koliažus, t. p. naudoja mišrią techniką. Ankstyvieji kūriniai realistinių formų, kartais traktuotų dekoratyviai, ornamentiškai, ryškus polinkis į plastiškumą, muzikalumą („Atmintis“, „Laukimas“, abu 1983 m., „Langas“, „Pasikalbėjimas“, abu 1988 m., ciklai „Judesys ir greitis“ 1971 m., „Rudens elegija I-IV“, 1985 m.). Devintame dešimtmetyje – dešimtojo dešimtmečio viduryje grafikoje vyravo balta lapo erdvė, pagyvinta faktūra, plonomis virpančiomis linijomis (ciklai „Variacijos“ 19891990 m., „Ramybė“ 1990 m.). Vėlesniuose kūriniuose didesnė reikšmė suteikiama faktūrai ir spalvai – vyrauja geltona, ruda, ochra, jų įvairūs tonai ir pustoniai (ciklai „Medaus skonis“ 1994 m., „Geltonas laikas“ 19962000 m.) Dažnai derina įvairias technikas, medžiagas, naudoja rankų darbo popierių, jo pradininkė Lietuvoje („Kopa“, „Saulės lietus“, abu 1997 m., ciklas „Burtalapiai“ I–XX, 1998 m.) Kai kuriems kūriniams būdinga sudėtinga erdvinė struktūra („Išgyventa Dykumoje“ 2004 m.).

Sukūrė ekslibrisų (Algimantas Kunčius, Vytautas Kalinauskas, abu 1968 m., ir kt.), iliustravo knygų (R. Budrys. Tėtis ir jo vaikai, 1970 m., Judita Vaičiūnaitė. Balkonas penktame aukite, 1975 m., išl. 1976 m., Janina Degutytė. Juokias duonelė, 1976 m., išl. 1982 m.). Sukūrė dailininko knygų (Iš baltojo kalėdinio tikėjimo…, Laiškai mano mylimiesiems, abi 19921993 m.).

Nuo 1969 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje; surengė apie 30 individualių parodų. Pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Čiurlionio dailės galerija Čikagoje, A. Tretjakovo galerija Maskvoje, kiti užsienio muziejai.[1]

Individualios parodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Regina UrbonienėElvyra Katalina Kriaučiūnaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 29 psl.

NuorodosKeisti