Ekonominė demokratija

Ekonominė demokratija – demokratijos principų įdiegimo į kapitalistinės visuomenės ūkio sistemą koncepcija, vienas iš Demokratinis demokratinio socializmo plėtros etapų.

Plėtota fabijiečių, E. Bernšteino, K. Renerio ir kitų socializmo ideologų darbuose. Praktikoje taikyta Vokietijos, Austrijos, Skandinavijos šalių socialdemokratų partijų. Ekonominės demokratijos programinės nuostatos buvo priimtos 1951 m. Socialistų Internacionalo Deklaracijoje.

Socializmas siekia tokios ekonominės santvarkos, kurioje gyventojų visumos interesai statomi aukščiau už privataus pelno interesus. Socialistinė politika turi užtikrinti pilną užimtumą, gamybos augimą, aukštesnį gyvenimo lygį, socialinę apsaugą ir teisingą pajamų bei pelno paskirstymą. Siekiant šių tikslų gamyba turi būti planuojama. Tačiau planavimas reikalauja veikios demokratinės ūkio kontrolės.

Socialistinio planavimo būdai gali būti labai įvairūs, netgi galima atsižvelgti į kiekvieno krašto vietines sąlygas ir tradicijas. Socialistinis planavimas nereikalauja visų gamybos priemonių suvalstybinimo. Jis suderinamas su privačia nuosavybe daugelyje ūkio sričių, tokių, kaip žemės ūkis, amatai, prekyba, smulkioji ir vidutinė pramonė. Valstybė tik neturi leisti savininkams piktnaudžiauti savo galia.

Tačiau ir visuomeninė nuosavybės forma yra tik priemonė kontroliuoti pagrindines pramonės šakas, nuo kurių priklauso visuotinė gerovė, priemonė atsilikusioms ūkio šakoms tobulinti. Ekonominė demokratija taikoma tiek žemiausiame lygyje, dirbantiesiems tiesiogiai dalyvaujant įmonių (ir valstybinių, ir privačių) valdyme, tiek ir nacionaliniame, valdant pagrindinių ekonomikos šakų problemas per „socialinės partnerystės“ institutą (Vokietija, Austrija) arba per ekonominę savivaldą (Prancūzija). Švedijoje ir Danijoje įmonių valdyme, pelno paskirstyme dalyvauja profsąjungos.

Ekonominės demokratijos pagrindas – gamybinės tarybos įmonėse, savivaldybėse, kompanijose, kurios sprendžia užimtumo, socialinės politikos, darbo humanizavimo, ūkinius klausimus. Dažnai reikalaujama paritetinio darbuotojų ir darbdavių (savininkų arba vadybininkų) atstovavimo. Manoma, kad Ekonominė demokratija gerina planavimą, mažina biurokratiją, ypač visuomeniniame sektoriuje. Ekonominė demokratija pakeičia ir dažnai priešpastatoma nacionalizacijai, kuri neužtikrina dirbančiųjų įtraukimo į įmonių ir ekonomikos valdymą. Tačiau Ekonominė demokratija yra priešinga rinkos ekonomikai, visiškai neleidžiančiai dirbantiesiems dalyvauti, priimant sprendimus.