Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eglė Bučelytė
Gimė: 1963 m. sausio 12 d. (56 metai)
Vilnius
Tėvas: Alfonsas Balys Bučelis
Sutuoktinis(-ė): Tadas Dambrauskas
Vaikai:

Lukas

Veikla: televizijos žurnalistė, diktorė
Alma mater: 1986 m. Vilniaus universitetas

Eglė Bučelytė (g. 1963 m. sausio 12 d. Vilniuje) – Lietuvos televizijos žurnalistė, diktorė.

BiografijaKeisti

Tėvas žurnalistas Alfonsas Balys Bučelis, brolis Donatas Bučelis.

1981 m. baigė Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, 1986 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete – žurnalistiką. [1]

1986 m. Lietuvos televizijos ir radijo žemės ūkio skyriaus korespondentė, Lietuvos radijo programų direkcijos Planavimo ir išleidimo skyriaus išleidėja, nuo 1986 m. gegužės mėn. iki 1990 m. – Lietuvos TV Informacijos redakcijos Pramonės, mokslo ir technikos skyriaus redaktore. Įsteigus Lietuvos televizijos naujienų direkciją, nuo 1990 m. dirbo Laidų vedėjų skyriaus redaktore, nuo 1991 m. – „Vakaro žinių“ skyriaus komentatorė, Lietuvos televizijos naujienų tarnybos žinių vedėja, naujienų laidos „Panorama“ vedėja. 1996 m. Lietuvos TV tarifikacinė komisija suteikė pirmąją žurnalistės kategoriją.

1991 m. sausio 13 d. naktį sovietiniams desantininkams šturmuojant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, iš televizijos studijos komentavo įvykius iki visiško laidų transliacijos nutraukimo. Už tai viena pirmųjų Lietuvoje apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. [2]

Prisiminimai apie sausio 13-osios įvykiusKeisti

„Tankams ir šarvuočiams pradėjus važiuoti pro Vingio parką link mūsų, su režisiere Virginija Kikilaite išėjome iš kabineto ir nusileidome į II studiją. Apačioje jau išgirdome tankų šūvius prie TV bokšto. Studijoje likau su operatoriumi, duris iš išorės užrakino ir likome čia iki tol, kol desantininkai su kirviu neiškapojo durų. Visą buvimo studijoje laiką girdėjosi sproginėjimai, drebėjo sienos. Tai tęsėsi apie pusę valandos, o gal valandą. Pirmiausia per studijos langą pamačiau, kaip kariškiai įsiveržė į režisierių pultą, po to dar apie 10 minučių laužė mūsų duris. Įbėgę liepė nejudėti, nesikalbėti, nes šaudys. Išvarę į koridorių, vis kartojo tuos pačius žodžius: „Ne razgovarivat, a to budem streliat“. Leido pasiimti paltus iš 4 aukšto kabineto ir visi, kurie mus lydėjo etapais, jautė pareigą pasakyti, jog mūsų milicininkas nušovė kareivį, todėl jie mus ir užėmė. Visas pastatas buvo pilnas dūmų, ant grindų pilna stiklų šukių, išvartyti gėlių vazonėliai. Kai išėjau į lauką, pamačiau tikrą karą. Baisiausia buvo virš galvų lekiančios trasuojančios kulkos“. [3]

ĮvertinimasKeisti

ŠaltiniaiKeisti