Senovės Egipto kalendoriuje – kalendorinė sistema, paremta saulės metais, ir naudota Senovės Egipte nuo seniausių laikų iki I mūsų eros amžiaus, kuomet atlikta kalendoriaus reforma. Metai turėjo 365 dienas ir buvo dalinami į 12 mėnesių po 30 dienų bei penkias papildomas dienas (epagomenae, iš graikų ἐπαγόμεναι) metų gale.
Seniausias Egipte naudotas kalendorius buvo lunisoliarinis: laikas buvo matuojamas mėnesiais, kurie atitiko vieną mėnulio ciklą (28-29 dienos), ir kurie buvo apjungiami į saulės metus (apie 365 dienos), kurių pradžią žymėjo Nilo potvyniai. Paprastai vienerius metu sudarydavo dvylika mėnesių, tačiau dėl mėnulio ir saulės ciklų neatitikimo kartais reikėdavo pridėti papildomą keliamąjį mėnesį.
Vėliau įvykdyta kalendoriaus reforma, mėnulio ciklo buvo atsisakyta, ir pereita prie išimtinai saulės ciklu skaičiuojamų metų, t. y. metų, kuriuos sudarė 365 dienos. Kadangi Nilo potvynio pradžia sutapdavo su Sirijaus patekėjimu (tai įvyksta apie birželio pradžią Grigaliaus kalendoriuje), tai tapo svarbiu atskaitos tašku, žymėjusiu žemdirbystės ciklo pradžią, ir kartu naujųjų metų pradžią. Tokio reformuoto kalendoriaus metus sudarė 12 mėnesių po 30 dienų (nebesusijusių su mėnulio ciklu) ir 5 papildomos dienos.
Tačiau kadangi Sirijaus patekėjimas vyko ne tiksliai kas 365 dienų, t. y. Sirijaus (arba sotiniai) metai buvo lygūs maždaug 365.25 dienų, kas ketverius metus susidarydavo 1 dienos paklaida, o kas 100 metų – 25 dienų paklaida. Kadangi toliau kalendorius nebebuvo reformuojamas, Sirijaus patekėjimas greitai nebesutapo su kalendorinių metų pradžia. Valstiečių gyvenimas rėmėsi realiais, t. y. gamtiniais metais, o valstybiniai reikalai ir šventės vyko pagal valstybinį kalendorių. Šių dviejų ciklų neatitikimas kiekvienais metais buvo fiksuojamas: buvo pažymima, kurią dieną tais metais Sirijus tekėjo. Sirijaus patekėjimas su kalendorinių metų pradžia sutapdavo labai retai – tik kas 1460 m., t. y. kuomet susidarydavo 365 dienų paklaida. Tokie metai buvo vadinami didžiaisiais ir specialiai pažymimi. Egipto istorijoje buvo tik keli tokie atvejai: 2781 m. pr. m. e. ir 1321 m. pr. m. e. Ptolemėjų laikais šis sutapimas įvyko 139 m., bet tuo metu senasis kalendorius jau nebuvo naudojamas.
Šis dviejų ciklų neatitikimo fiksavimas leidžia dabartiniams egiptologams nustatyti nemažai Senovės Egipto datų, jeigu tik įrašai mini, kurią dieną tais metais tekėjo Sirijus. Tai taip pat skatina spėliojimus dėl galimos kalendoriaus reformos datos. Manoma, kad ši kalendoriaus reforma galėjo įvykti būtent 2781 m. pr. m. e., kuomet kalendorinių metų pradžia dar sutapo su Sirijaus patekėjimu. Anksčiau egiptologai linkę nukelti galimą kalendoriaus reformą dar seniau, t. y. į 4241 m. pr. m. e., tačiau įrodžius, jog Ankstyvoji Egipto karalystė neprasidėjo anksčiau nei III tūkst. pr. m. e. pabaiga, šis požiūris buvo atmestas.
Nereformuota kalendoriaus struktūra buvo išlaikyta tūkstančius metų. 238 m. pr. m. e. Ptolemėjas III pasiūlė reformuoti kalendorių, kad jis sutaptų Sirijaus metais, pridedant kas ketverius metus vieną papildomą dieną. Tačiau tradicija buvo pernelyg stipri, ir reforma užsitęsė dar keletą šimtų metų. Tik 22 m. pr. m. e. reforma buvo įgyvendinta, pirmą kartą pridedant papildomą dieną ir sinchronizuojant Egipto kalendorių su Julijaus kalendoriumi. Taip buvo sukurtas vadinamasis Aleksandrijos kalendorius, kurį iki mūsų dienų naudoja krikščionys koptai.
Kalendoriaus struktūra
redaguoti
Egiptiečių kalendorinius metus sudarė 12 mėnesių po 30 dienų ir baigiamosios 5 dienos – Hariu-Renpet. Iš pradžių mėnesiai neturėjo savo pavadinimų ir buvo tiesiog numeruojami, žymint jo vietą atskirame sezone, pvz., Pirmasis Acheto mėnuo ir pan. Ilgainiui jiems prigijo ir alternatyvūs pavadinimai, naudoti Viduriniojoje ir Naujojoje karalystėse. XIX dinastijos laikais dauguma mėnesių pakeitė savo pavadinimus, ir metų (bei Acheto sezono) pradžia pavėlinta – perkelta į Džehuti mėnesį (kuris anksčiau buvo antrasis).
