Edvardas Turauskas

Eduardas Turauskas
Gimė 1896 m. spalio 30 d.
Endriejavas, Kretingos apskritis
Mirė 1966 m. rugsėjo 12 d. (69 metai)
Paryžius
Tėvai Antanas ir Petronėlė Turauskai
Veikla diplomatas, visuomenės veikėjas, žurnalistas, redaktorius
Alma mater Fribūro universitetas
Žymūs apdovanojimai

1938 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas

Eduardas Turauskas (1896 m. spalio 30 d. Endriejavas, Kretingos apskritis1966 m. rugsėjo 12 d. Paryžius, Prancūzija) – Lietuvos diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas.[1]

Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai (apie 1932 m.). Sėdi, iš kairės: V.Rastenis, E.Turauskas, J.Purickis (vadovas), J.Gerulaitytė. Stovi, iš kairės: J.Paleckis, A. Gricius, J. Kardelis, V. Kemežys, A. Bružas.

Biografija redaguoti

Gimė Antano ir Petronėlės Turauskų šeimoje. Iš pradžių (nuo 1911 m. iki 1914 m.) mokėsi Telšių gimnazijoje ir baigė 6 klases. Vėliau, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė Bobruiską, vėliau – Saratovą, ten baigė dar dvejas klases.[2] 1917 m. baigė Voronežo lietuvių gimnaziją, Petrapilio universitete studijavo teisę.

1918 m. grįžo į Lietuvą, išrinktas į Katalikų veikimo centro valdybą, aktyviai veikė visoje Žemaitijoje. 1918-1919 m. Spaudos biuro redakcinio skyriaus vedėjas. Nuo 1919 m. Fribūro universitete studijavo teisę ir filosofiją. 1921-1923 m. – Lietuvos pasiuntinybės Berne sekretorius. 19231926 m. gaudamas Užsienio reikalų ministerijos stipendiją, studijavo Paryžiaus universiteto Teisės fakultete, apgynė teisės mokslų disertaciją, suteiktas daktaro laipsnis.

1926 m. Trečiojo Seimo ir 1936 m. Ketvirtojo Seimo atstovas. 1927-1928 m. dienraščio „Rytas“ vyriausias redaktorius, 1928-1934 m. – Eltos direktorius, 1934-1939 m. – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotinis Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai, rezidencija Prahoje. Kartu studentų ateitininkų sąjungos ir ateitininkų federacijos pirmininkas. 19391940 m. Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.

1940-1946 m. – nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos ir pasiuntinybės patarėjas Berne. Pablogėjus sveikatai atsistatydino, nuo 1947 m. Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ korespondentas Paryžiuje.

Spaudoje bendradarbiavo nuo 1912 m. Rašinius spausdino leidiniuose „Ateitis“, „Ateities spinduliai“, „Lietuvos balsas“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Bangos“, „Mūsų laikraštis“, „Mūsų rytojus“, „Židinys“, „Darbininkas“, „2000 metrų[3] ir kt. [4] Bendradarbiavo „Amerikos balso“, Vatikano radijo stotyse, Katalikų mokslo akademijos veikloje, buvo įvairių politinių asociacijų bei organizacijų, taip pat Vidurio ir Rytų Europos Laisvųjų žurnalistų asociacijos narys.

Bibliografija redaguoti

  • Tautybė ir krikščionybė, 1928 m.
  • Telegramų agentūros ir spaudos biurai, 1933 m.
  • Valstybės ir bažnyčios suverenumas, 1935 m.
  • Baltijos valstybių likimas, 1954 m.
  • Lietuvos nepriklausomybės netenkant, 1979 m. 1990 m.

Įvertinimas redaguoti

1938 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas

Šaltiniai redaguoti

  1. Turauskas Eduardas (Edvardas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 216-217 psl.
  2. https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=4165&p_k=1&p_t=158639 Edvardas Turauskas (1896–1966)
  3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 112 psl.
  4. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 527-528 psl.