Ežerónys [2] (blrs. Азёры, rus. Озёры) – agromiestelis vakarų Baltarusijoje, 25 km į rytus nuo Gardino, prie Baltojo ežero. Apylinkės ir kolūkio centras. Yra vidurinė mokykla, mokykla-internatas, vaistinė, kultūros namai. Viešpaties Žengimo į dangų cerkvė, pastatyta XX a. pradžioje, 1863 m. sukilimo dalyvių kapai, senos katalikų kapinės.

Ežeronys
blrs. Азёры, rus. Озёры
Bažnyčia
Ežeronys
Ežeronys
53°43′30″ š. pl. 24°11′00″ r. ilg. / 53.72500°š. pl. 24.18333°r. ilg. / 53.72500; 24.18333 (Ežeronys)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas Gardino rajonas
Gyventojų (2009[1]) 2 705
Pašto kodas 231753 / +375 15(2)
Vikiteka Ežeronys

Istorija

redaguoti

Pirmą kartą paminėti 1398 m. kaip Ldk Vytauto Didžiojo dvaras. XV a. – XVII a. valsčiaus centras. Nuo 1518 m. minimi kaip Gardino apskrities miestelis. 1568 m. gavo savaitinio turgaus privilegiją. 1641 m. Lietuvos karališkųjų girių aprašyme minima Ežeronių giria, plytinti į šiaurės vakarus nuo Ežeronių, garsėjusi pavyzdine tvarka. 1679 m. pastatyta pirmoji medinė Dievo Motinos rožinio bažnyčia, 1865 m. paversta cerkve. 1926 m. pastatyta nauja bažnyčia.

Valdant Stanislovui Augustui ir vėlesniems savininkams bajorams Valickiams, Ežeronys garsėjo kaip pavyzdingai tvarkomas ūkis, turėjo didelę meno kolekciją ir mokslo leidinių biblioteką. Nuo XVIII a. veikė mokykla. Iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau Rusijos imperijai. XIX a. buvo miestelis, Gardino apskrities Ežeronių valsčiaus centras.[3]

Pagal 1920 m. Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartį Ežeronys turėjo tekti Lietuvai. Pagal 1921 m. Hymanso projektą pro Ežeronis turėjo eiti Lietuvos-Lenkijos siena. 19211939 m. priklausė Lenkijai, nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai.

Gyventojai

redaguoti

1939 m. Ežeronyse gyveno apie 1000 žmonių, pusė jų – žydai.

 
 
Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2009 m.
1897 m.sur. 1939 m.sur. 1989 m.sur. 2009 m.
3 283 1 000 2 447 2 705

Lietuviai

redaguoti

Iki XIX a. vidurio Ežeronys buvo lietuvių etnografinio ploto paribyje.[4] Daugelis gyventojų subaltarusėjo, tačiau dar Lenkijos valdymo metais ir vėliau per vokiečių okupaciją bandyta kurti lietuvių mokyklą, veikė lietuvių saviveiklos kolektyvai, prenumeruoti lietuviški laikraščiai. 1959 m. išsklaidžius nemažą lietuvišką Azierkų kaimą Pervalko apylinkėje dalis jo gyventojų lietuvių apsigyveno Ežeronyse.[5]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Belarus. All places: 2009, 2019 censuses. Гродненская область/Гродзенская вобласцьpop-stat.mashke.org.
  2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. Jeziory. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 580 psl. (lenk.)
  4. Ežeronys. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 420
  5. Aloyzas VidugirisEžeronys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 730 psl.

Nuorodos

redaguoti