Atverti pagrindinį meniu

Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvė

Koordinatės: 54°00′46″š. pl. 23°58′25″r. ilg. / 54.012742°š. pl. 23.973528°r. ilg. / 54.012742; 23.973528

Orthodox.png
Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvė
Druskininkai, kapinių cerkvė 2.JPG
Rusiškas pavadinimas Во имя святого архангела Гавриила церковь
Dekanatas Vilniaus stačiatikių dekanatas
Savivaldybė Druskininkų savivaldybė
Gyvenvietė Druskininkai
Adresas Druskininkų Senosios miesto kapinės
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1895 m.

Druskininkų Šv. Gabrieliaus cerkvė (lenk. Cerkiew św. Gabriela Zabłudowskiego w Druskienikach) – nedidelė medinė stačiatikių cerkvė Druskininkuose, Senųjų miesto kapinių stačiatikių pusėje, ant kalvos. Šiuo metu cerkvė yra apleista. Cerkvė priklauso Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ parapijai.

Cerkvės pastatas 2016 m. vasarį
Bokštelis su kryžiumi

Stačiakampio plano cerkvė buvo pastatyta 1895 m., vietoje kapinėse stovėjusios medinės koplyčios. II pasaulinio karo metu cerkvė buvo nusiaubta, sunaikintas šventovės interjeras. Cerkvė buvo naudojama iki 1962 metų. Virš cerkvės durų išlikęs stačiatikių kryžius.

IstorijaKeisti

1895 m. liepos 11 dieną Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijos vikaras, Bresto vyskupas Josifas (Drozdovas) cerkvę pašventino ir suteikė mažamečio kankinio Gabrieliaus Balstogiečio (Zabluduviečio) (rus. Гавриил Белостокский (Заблудовский)), kilusio iš gretimo krašto, vardą. Cerkvėje stovėjo iš Maskvos atvežtas tamsiai raudonas, drožinėto medžio ikonostasas, kuriam pagaminti lėšas skyrė generolienė Vera Andrejevna Šuchova. Ši pamaldi moteris paskutinę vasarą buvo praleidusi Druskininkų kurorte ir pasiūlė savo pagalbą.

Dar 1893 m. Lietuvos eparchijos vadovybė nurodė, kad visos guberijos cerkvės turėtų šventojo mažylio Gabrieliaus ikonas. Stačiatikių bažnyčia laiko šv. Gabrielių vaikų globėju. Šv. Gabrielius Balstogietis (16841690) gimė Zvierkuose, Zabluduvo parapijoje, netoli Balstogės (dab. Lenkija), stačiatikių valstiečių šeimoje. Būdamas vaiku pasižymėjo neįprastu pamaldumu ir protu, todėl pas jį ateidavo suaugusieji ir prašydavo už juos pasimelsti. Kartą vaikui būnant vienam, jį pagrobė vietinis žydų sektantas ir vėliau su saviškiais nužudė kaip ritualo auką, o paskui kūną išmetė į palaukę. Tačiau jo nelietė net alkani benamiai šunys. Neyrantis šventojo kūnas buvo pervežtas į saugią vietą. 1820 m. kanonizuotas. Jį garbino visoje Rusijos imperijoje. Šio šventojo atminimo dieną prie jo amžinojo poilsio vietos Slucko vienuolyne (dab. Baltarusija) rinkdavosi tūkstančiai maldininkų. 1915 m. artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, šventojo palaikai buvo laikinai evakuoti į Maskvą, Vasilijaus Palaimintojo šventovę Raudonojoje aikštėje. Uždarius Slucko vienuolyną 1930 m. šventojo palaikai buvo perkelti į Minsko ateizmo muziejų. Per Antrąjį pasaulinį karą, padedant vokiečių okupacinei valdžiai, jie buvo išvežti į Gardiną, kur prabuvo cerkvės rūsyje iki 1992 m. Vėliau relikvija perduota Lenkijos stačiatikių bažnyčiai ir perkelta į soborą Balstogėje.

LiteratūraKeisti

  • G. Szlewis, Православные храмы Литвы, Свято-Духов Монастыр, Vilnius 2006, ISBN 9986-559-62-6

NuorodosKeisti