Drapetomanija
Drapetomanija (gr. δραπέτης 'bėglys') buvo 1851 metais Luizianos gydytojo Samuelio A. Kartraito pasiūlyta psichiatrinė diagnozė, paaiškinanti juodaodžių vergų norą pabėgti į laisvę. Tuo metu vergvaldžiai, kurie elgdavosi su savo vergais sąlyginai gerai (tuometiniu supratimu), sunkiai galėdavo suprasti, kodėl šie vis tiek nori pabėgti.
Šis terminas pirmą kartą buvo paminėtas straipsnyje, išspausdintame New Orleans Medical and Surgical Journal (Naujojo Orleano medicinos ir chirurgijos žurnalas). Daktaras Cartwright'as rašė, kad negrų mėginimai pabėgti yra psichinės ligos pasekmė, ir gali būti sustabdyti pasitelkus tinkamą prevencinę praktiką. Tarp kitų prevencijos metodų, buvo nurodytas rimbo naudojimas ar net pirštų amputacija.[1]
Drapetomanija yra svarbus istorinis mokslinio rasizmo pavyzdys.[2][3]