Dovydas Sasunietis

Dovydas Sasunietis (arm. Սասունցի Դավիթ), Sasuniečiai, arba Sasuno narsuoliai (arm. Սասնա ծռեր, Sasna tsřer) – armėnų viduramžių herojinio epo pavadinimas,^[1] vienas svarbiausių armėnų tautosakos kūrinių, sukurtas liaudies pasakotojų apie narsuolius karžygius iš senovės armėnų regiono Sasuno. Epas buvo itin paplitęs Vakarų Armėnijoje (dabar – Turkijos teritorija). XIX–XX a. pradžioje buvo užrašyta 160 kūrinio variantų, iš jų paskelbta 70.

Pirmą kartą epas išspausdintas 1874 m. Konstantinopolyje. Pilniausia publikacija pavadinimu „Dovydas Sasunietis“ išleista 1939 m. Armėnijos sostinėje Jerevane. Epo pagrindu sukurta įvairių kitų literatūros kūrinių (poemų, apysakų ir kt.).

Siužetas redaguoti

Herojinį epą sudaro 4 šakos: Sanasaras ir Bahdasaras, Mheras Vyresnysis, Dovydas Sasunietis (populiarausia šaka) ir Mheras Jaunesnysis. Kūrinyje perteikiamos VII–X a. armėnų kovos su arabais, paminėti ir ankstesni – V a. istoriniai įvykiai. Siužete yra mitologinių motyvų, akcentuojama krikščioniška ideologija. Epo herojais pristatomi vienos šeimos keturių kartų stiprūs ir narsūs atstovai. Kartu parodomi ir jų elgesio trūkumai, klaidos, nukrypimai nuo dorovės normų. Už tai jie griežtai baudžiami. Kovojančiam už teisingą reikalą herojui ant peties nusileidžia Kovos kryžius (kovos šūkis: „Duona ir vynas, ir Kryžius ant mano peties!“), bet jam pažeidus moralės principus, Kryžius dingsta, o su juo – ir sėkmė. Populiariausios šakos „Dovydas Sasunietis“ herojus Dovydas yra naivokas, geraširdis ir nedorėlių lengvai apgaunamas. Jam gaila ne tik savųjų, bet ir priešo karių, todėl jų vadui vietoj mūšio siūlo dvikovą.

Epo skaitymai redaguoti

Armėnų epo „Sasuno narsuoliai“ arba „Dovydas Sasunietis“ vaidyba
Nematerialusis pasaulio paveldas
Vieta	Armėnija
Regionas**	ENA
Įrašas	2012
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	Dovydas SasunietisVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

2012 m. epo „Sasuno narsuoliai“ arba „Dovydas Sasunietis“ vaidybos tradicija buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.^[2] Epas pasakojamas lyrišku balsu su tam tikru ritmu, o atskiros jo dalys giedamos. Šie skaitymai vyksta kasmet pirmąjį spalio šeštadienį (Epo dienos šventė kai kuriuose kaimuose), per vestuves, gimtadienius, krikštynas ir svarbiausius nacionalinius kultūros renginius. Paprastai epo pasakotojas sėdi dėvėdamas tautinį kostiumą, jam pritaria duduko, medinio pučiamojo instrumento, melodija. Epo pasakotojais gali būti bet kas, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar turimos profesijos. Tai perduodama iš kartos į kartą šeimose, labiausiai kaimo bendruomenėse, glaudžiai susijusiose su liaudies kultūra. Šie spektakliai trunka iki dviejų valandų, epas pasakojamas dalimis.