Domenico Scarlatti

Domenikas Skarlatis

Domeniko Skarlačio portretas (1738 m., aut. Domingo Antonio Velasco)
Gimė	1685 m. spalio 26 d. Neapolis
Mirė	1757 m. liepos 23 d. (71 metai) Madridas
Tautybė	italas

Veikla	XVIII a. baroko kompozitorius

Vikiteka	Domenico Scarlatti

Domenikas Skarlatis (it. Domenico Scarlatti, 1685 m. spalio 26 − 1757 m. liepos 23 d.) – XVIII a. italų baroko kompozitorius. Vertinamas vienu iškiliausių XVIII a. muzikos klavyrui autoriumi.

Biografija redaguoti

Domenikas Skarlatis gimė 1685 m. spalio 26 d. Neapolyje. Pirmasis jo vardas buvo Džiuzepė, tačiau Skarlatis niekuomet jo nenaudojo, tikriausiai, kad nebūtų painiojamas su to paties vardo pusbroliu.^[1] Jo tėvas buvo žymus kompozitorius Alesandras Skarlatis, motina – Antonija Anzaloni. Domenikas buvo šeštasis šeimos vaikas. Muzikos mokėsi pas tėvą, kuris buvo tuo metu karališkosios kapelos kapelmeisteriu. Prie jo mokslų galėjo prisidėti kiti šeimos muzikantai: dėdė Frančeskas ar vyresnis brolis Pjetras. Būdamas apie 15 m. amžiaus Domenikas jau buvo puikiu muzikantu. Tėvas įdarbino jį vargonininku karališkoje kapeloje. 1702 m. Alesandras vežėsi Domeniką į Florenciją, tikriausiai norėdamas atkreipti hercogo Ferdinando Medičio dėmesį tiek į save, tiek į sūnų. Ši kelionė nebuvo sėkminga ir Domenikas vienas grįžo į Neapolį, kur pratęsė darbą vargonininku iki 1704 m., kai išvyko pas tėvą į Romą. 1705 m. Alesandras išsiuntė sūnų mokytis į Veneciją, vėl rekomendavo laišku Ferdinandui Medičiui ir vėl nesėkmingai. Venecijoje Domenikas tikriausiai studijavo klavyrą pas Frančeską Gasparinį. 1707 m, į Veneciją atvyko tėvas Alesandras, kuris joje sukūrė dvi nesėkmingas operas.

Grįžęs į Romą D. Skarlatis tapo tuo metu Romoje apsistojusios ištremtos Lenkijos karalienės Marijos Kazimieros kapelmeisteriu, kūrė operas ir serenatas. Tuo beveik pakartojo tėvo Alesandro ankstesnę karjerą pas Romoje viešėjusią Švedijos karalienę Kristiną. Pasakojama, kad Domenikas puikiai išmoko groti klavikordu ir kartą buvo suorganizuotos jo grojimo varžytinės su bendraamžiu Hendeliu, kuris tuomet buvo Romoje.^[2] 1713 m. D. Skarlatis tapo Džulijos kapelos (Capella Giulia) Šv. Petro bazilikoje kapelmeisterio padėjėju. Kapelmeisteriui Tomasso Bai mirus 1714 m. gruodžio 14 d., D. Skarlatis perėmė jo postą. Tai buvo sėkmė Domenikui, nes karalienė Marija Kazimiera kaip tik išvyko į Prancūziją. Maždaug tuo metu prasidėjo kompozitoriaus ryšiai su Portugalijos karaliaus dvaru. Jis Portugalijos ambasadoriui markizui De Fontes sukūrė kūrinį tik ką gimusio Portugalijos karaliaus vaiko garbei. 1719 m. rugsėjo 3 d. D. Skarlatis paliko postą Džulijos kapeloje ir išvyko į Angliją, kur buvo jo dėdė Frančeskas. Detalesnės trumpos jo viešnagės Anglijoje aplinkybės nežinomos. Labai gali būti, kad jis net ir nebuvo ten nuvykęs, o iškart patraukė į Portugaliją. Buvo paskirtas Portugalijos karaliaus dvare kapelmeisteriu ir muzikos mokytoju. Jo mokiniu buvo princesė Marija Barbara, kuri vėliau rėmė D. Skarlatį visą likusį jo gyvenimą. D. Skarlatis buvo pažįstamas su būsimu portugalų kompozitoriumi Karlušu Seišusu, kurį įtakojo. Darbų Portugalijoje metu D. Skarlatis dažnai viešėjo Italijoje: 1720–1727 m. laikotarpiu 5 kartus. 1728 m. gegužės 15 d. D. Skarlatis vedė 16-metę Mariją Kataliną Džentili Romoje.

Domeniko Skarlačio sonatų ištraukos

K9, D minoras, Allegretto

Po vedybų D. Skarlatis persikraustė į Ispaniją paskui princesę Mariją Barbarą, kuri anksčiau, 1728 m. sausio 11 d., ištekėjo už Ispanijos įpėdinio Ferdinando. Kompozitorius dar gaudavo užmokestį kaip Portugalijos dvaro kapelmeisteris. Ispanijoje jis buvo muzikantas, atsakingas už Marijos Barbaros ir jos vyro Ferdinando muzikinių renginių organizavimą. 1729–1733 m. D. Skarlatis gyveno Sevilijoje, vėliau – Madride. Madride jis dirbo kartu su legendiniu dainininku, kastratu Farineliu, kurį į Ispaniją priviliojo Karaliaus Pilypo V žmona Elizabeta Farnezė. Keletas D. Skarlačio kantatų tikriausiai parašytos Farinelio atlikimui. Ispanijoje D. Skarlačio muzika buvo praturtinta ispanų folkloro, maurų, o vėliau ir čigonų, muzikos motyvais.

1738 m. išleista D. Skarlačio pratimų klavyrui knyga „Essercizi“ su 30 sonatų. Ši knyga išpopuliarino D. Skarlačio vardą Europoje. Portugalijos karalius Jonas V suteikė jam Santjago ordino kavalieriaus titulą (pakėlė į riterius).^[3] 1739 m. gegužės 6 d. mirė žmona Marija Katalina, pagimdžiusi kompozitoriui 6 vaikus. D. Skarlatis tais pačiais metais vedė antrą kartą, Anastasiją Chimenes iš Kadiso, su kuria susilaukė dar 4 vaikų. Paskutinius 5 metus D. Skarlatis praleido užrašinėdamas savo klavyro muziką rinkiniais po 30 sonatų. Karalienė Marija tikėjosi su jo ir Farinelio pagalba puoselėti Madride operą, tačiau D. Skarlatis operų nerašė. Domenikas Skarlatis mirė 1757 m. liepos 23 d. Madride. Buvo palaidotas šiuo metu nebeegzistuojančiame San Norberto vienuolyne ir kapo vieta nebežinoma. Jo vokaliniai kūriniai greitai buvo visiškai užmiršti ir istorijoje jis žinomas dėl 555 sonatų klavikordui. Anot legendos, D. Skarlatis buvo įsitraukęs į lošimus ir paprašė karalienės Marijos Barbaros apmokėti jo skolas. Karalienė apmokėjo, bet už tai kompozitorius turėjo jai paruošti improvizuotų kūrinių klavikordui rinkinį. D. Skarlatis paliko 14 operų, kūrė mišias, kantatas, 12 koncertų, 17 simfonijų, vargonų fugas.^[4] Be sonatų, garsiausiais D. Skarlačio kūriniais minimi sakralinės muzikos „Stabat Mater“ (10 balsų, priskiriama ankstyvajai kūrybai apie 1710 m.) ir „Salve Regina“ (sukurta apie 1754 m. Madride). D. Skarlačio įtaka apsiribojo tik keletu to meto ispanų ir portugalų kompozitorių.

Išnašos redaguoti

Nuorodos redaguoti

Vikiteka: Domenico Scarlatti – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Oxford Music Online

[2] Oxford Music Online

[3] Oxford Music Online

[4] Oxford Reference

[1]

[2]

[3]

[4]