Dievažmogis
Dievažmogis (sen. gr. θεάνθρωπος = theánthropos; lot. deus homo) – titulas, duotas Jėzui Kristui, kuris, kaip tikima, būdamas Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogiškąjį pavidalą.[1]
Teigiama, kad terminą, kaip teologinę koncepciją, savo raštuose pirmasis pavartojo III a. krikščionių rašytojas Origenas,[2] įvardydamas dieviškumo ir žmogiškumo vienybę Jėzuje Kristuje.[3]
Pagal krikščioniškosios teologijos sampratą, Jėzus Kristus turįs dvi prigimtis – esąs ir Dievas, ir žmogus, tokia jo būties struktūra leidusi jam, įsikūnijusiam žmogumi, kankinio mirtimi mirti ant kryžiaus, įvykdant dieviškąją atpirkimo misiją, o paskui prisikelti iš mirusiųjų.[1]
Tai, kaip Jėzaus Kristaus asmenyje tarpusavyje dera dieviškumas ir žmogiškumas, Bažnyčia ypač uoliai aiškinosi V ir VI a. Po pergalės prieš nestorianizmą Jėzaus Kristaus asmens vienybė buvo aiškiai apibrėžta, o atmetus monofizitizmą, galutinai nusistovėjo mokymas apie dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybę.[3]