Didysis margasis genys

(Nukreipta iš puslapio Didysis genys)
Dendrocopos major
Didysis margasis genys (Dendrocopos major)
Didysis margasis genys (Dendrocopos major)
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Geniniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Piciformes)
Šeima: Geniniai
(Wikispecies-logo.svg Picidae)
Gentis: Margieji geniai
(Wikispecies-logo.svg Dendrocopos)
Rūšis: Didysis margasis genys
(Wikispecies-logo.svg Dendrocopos major)
Binomas
Dendrocopos major
Linnaeus, 1758
Didysis margasis genys (Dendrocopos major)
Paplitimo arealas

Didysis margasis genys (Dendrocopos major) – geninių (Picidae) šeimos paukštis.

IšvaizdaKeisti

Didysis genys yra kiek didesnis už varnėną. Nuo kitų margųjų genių skiriasi skruostų raštu, didelėmis baltomis dėmėmis pečių srityje ir raudonu pauodegiu.

Patino viršugalvis, kaklas, nugara ir antuodegis juodos spalvos. Nuo sparno driekiasi juodas dryželis, kuris skruostuose susilieja su juoda juostele, einančia nuo pakaušio link kaklo šonų. Pakaušis raudonas. Kakta, skruostai ir visa apatinė kūno pusė balta. Pečių srityje dvi didelės baltos dėmės. Juodi sparnai išmarginti baltais skersiniais dryžiais. Pauodegys raudonas. Snapas ir kojos pilki. Rainelė raudona. Patelė panaši į patiną, tik jos pakaušis juodas. Jauniklių viršugalvis raudonas, pakaušis juodas. Išsirita pliki.

PaplitimasKeisti

Paplitęs Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Obės žemupį, Lenos vidurupį, Kamčiatką, pietuose tęsiasi iki pietinės Kinijos, Mongolijos, šiaurinio Kazachstano, Volgos deltos, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena Šiaurės Afrikoje.

Žiemoja paplitimo areale.

Lietuvoje dažniausiai sutinkamas genys.

BiologijaKeisti

Peri įvairiuose biotopuose: soduose, parkuose, prie kelių. Perėjimui natūralių vietų nestinga, nes šis genys neišrankus.

Didžiųjų genių porą galima pamatyti tik perėjimo laikotarpiu, paprastai stebimi tik pavieniai paukščiai, tačiau jų tankumas skirtingose teritorijoje labai nevienodas. Peri mišriuose miškuose, nes čia lengviau iškalti drevę. Rudenį, žiemą laikosi eglynuose ir pušynuose, kur gausu sėklų. Žiemą šių genių taip pat padaugėja miestuose, gyvenvietėse, ypač kankorėžių nederliaus metais. Seni paukščiai kartais daug metų laikosi tose pačiose vietose, daugiau keliauja tik labai jauni arba jauni paukščiai.

DauginimasisKeisti

 
Didžiojo genio jauniklis
Didžiojo genio kalenimas

Kasmet išsikala naują drevę, tik retkarčiais apsigyvena senoje. Daugiausia skobia drebules, juodalksnius, beržus, rečiau pušis. Netoli uokso, kuriame paukštis peri, galima rasti keletą pradėtų ir nebaigtų uoksų. Dažnai darbą meta nepajėgdami sutrupinti šakos. Kita vertus, šios drevės yra pavasarinio tuoktuvių ritualo dalis. Naują drevę per maždaug 3 savaites iškala abu porelės nariai.

Gūžtos nesuka, kiaušinius deda tiesiog ant pjuvenų, medžio atplaišų. Dėtyje būna apie 5 kiaušiniai, maždaug dvi savaites juos peri abu porelės nariai.

Jaunikliai išsirita akli, bet auga sparčiai. Juos maitina patinas ir patelė. Jaunikliams palikus lizdą, tėvai jais rūpinasi dar dvi savaites.

MitybaKeisti

Maistui neišrankūs, minta žygiais, ūsuočiais, spragšiais, lapgraužiais, straubliukais, drugių vikšrais bei amarais, skruzdėlėmis ir jų perais, uogomis, pušų ir eglių sėklomis, riešutais, gilėmis.

ŠaltiniaiKeisti

  • Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logmanas. – Vilnius: Mokslas, 1991.


 

Vikiteka