Didysis Ustiugas (rus. Великий Устюг) – miestas Rusijoje, Vologdos srities šiaurės rytuose, prie Suchonos upės, netoli jos santakos su Jugu. Rajono centras. Geležinkelio stotis prie Šiaurės geležinkelio (JaroslavlisVorkuta) atšakos, keliai į Kotlasą, Nikolską, oro uostas, upių uostas. Šepečių ir šluotų gamyba, faneros, baldų pramonė, laivų remontas. Meninis sidabro suodinimas (artelė „Severnaja čern'“). Veikia krašto muziejus.

Didysis Ustiugas
Великий Устюг
            
Didysis Ustiugas
Didysis Ustiugas
Didysis Ustiugas
60°45′0″ š. pl. 46°18′0″ r. ilg. / 60.75000°š. pl. 46.30000°r. ilg. / 60.75000; 46.30000 (Didysis Ustiugas)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Vologdos sritis Vologdos sritis
Rajonas Didžiojo Ustiugo rajonas
Gyventojų (2015) 31 806
Altitudė 55 m
Vikiteka Didysis Ustiugas

Paveldas

redaguoti

Didysis Ustiugas garsėja savo architektūros paveldu: yra 28 XVIIXVIII a. cerkvės ir vienuolynai (Šv. Mykolo Arkangelo vienuolynas, Šv. Jono Pirmtako vienuolynas, Spaso Persikūnijimo cerkvė, Šv. Simono Stulpininko cerkvė, Šv. Stepono Permiečio cerkvė ir kt.). Seniau būta sinagogos ir liuteronų bažnyčios.

Istorija

redaguoti

Ustiugas – vienas seniausių šiaurės Rusijos miestų. XII a. Rostovo-Suzdalės kunigaikštystė prie Jugo ir Suchonos santakos įkūrė žvalgybinį bokštą. Jį nuniokojo čiudai. XIII a. gyvenvietė perkelta į kitą Suchonos krantą ir pavadinta Ustiugu (nuo Усть-Юг – 'Jugo žiotys'). Rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1207 m. Čia 1212 m. pastatytas Šv. Mykolo Arkangelo vienuolynas. 1218 m. nusiaubtas Volgos bulgarų. 13641474 m. buvo Ustiugo kunigaikštystės sostine, vėliau prijungtas prie MDK. Klestėjo kaip svarbus prekybinis ir amatų centras. Nuo XVI a. vadinamas Didžiuoju Ustiugu. Statėsi vienuolynai, cerkvės. Rusijos imperijos metais buvo Vologdos gubernijos Didžiojo Ustiugo apskrities centras. 1918—1929 m. buvo Šiaurės Dvinos gubernijos centras. Tarybiniais laikais miesto reikšmė sumenko.

Žymūs žmonės

redaguoti

Iš Didžiojo Ustiugo kilo keletas žymių Rusijos prekijų-keliautojų: Semionas Dežniovas, Vladimiras Atlasovas, Jerofejus Chabarovas.[1]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 84