Didieji Rudžiai
Didieji Rudžiai rus. Полтавское vok. Groß Rudszen | |
---|---|
Laiko juosta: (UTC+2) | |
Valstybė | Rusija |
Sritis | Kaliningrado sritis |
Rajonas | Krasnoznamensko rajonas |
Gyventojų | 99 |
Pašto kodas | 238744 |
Tel. kodas | +7 40164 |
Didieji Rudžiai[1] arba Poltavskojė (vok. Groß Rudszen, nuo 1936 m. balandžio 1 d. Groß Rudschen, nuo 1938 m. birželio 6 d. Mühlenhöhe, 1945–1946 m. rus. Гросс Рудшен, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. rus. Полтавское) – gyvenvietė Mažojoje Lietuvoje, Kaliningrado srities šiaurės rytinėje dalyje, Krasnoznamensko rajone, 6 km į šiaurę nuo Pilkalnio, 12 km į pietus nuo Lazdynų, prie kelio R 508 ir Meškupės. Nuo 2008 m. birželio 30 d. Dobrovolsko kaimo gyvenvietės kaimas.
Istorija
redaguotiMinimi nuo 1556 m. (naujakurys Rudsch). 1580 m. vietovė vadinta Rüdtschü, 1650 m. Rudischu, 1660 m. Rudschen, 1664 m. Rudtschen.[1] Nuo XVIII a. pab. vadinami Didžiaisiais Rudžiais (Groß Rudschen). 1785 m. buvo mišrusis kaimas su 20 ugniakurų,[2] 1823 m. – mišrusis kaimas su 112 gyventojų.[3] 1847 m. Rudžiuose buvo 21 gyvenamasis pastatas ir 230 gyventojų.[4] 1723–1818 m. priklausė Įsruties apskrities Grumbkaukaičių domenų valsčiui, 1818–1945 m. – Pilkalnio apskričiai. Buvo 1874 m. įsteigto Rudžių valsčiaus centras. Tikintieji priklausė Pilkalnio evangelikų liuteronų parapijai. 1905 m. 18 kaimo gyventojų (5,3 %) buvo lietuviai.[1] 1938 m. prie kaimo prijungti Naujieji Rudžiai.[5] Tarpukariu kaime buvo mokykla, pašto stotis, du vėjo malūnai. Kaimo vakaruose tekėjo Meškupė, šiaurėje – Šeškupė.
1944 m. rudenį, artėjant frontui, gyventojai evakuoti į Vokietijos gilumą, vietinių gyventojų nebeliko. Po Antrojo pasaulinio karo atkelta kolonistų iš Sovietų Sąjungos.
Gyventojai
redaguotiDemografinė raida tarp 1910 m. ir 2010 m. | ||||||
1910 m.[6] | 1925 m.(Naujieji Rudžiai) | 1933 m. | 1939 m.[7] | 2010 m. | ||
---|---|---|---|---|---|---|
345 | 58 | 360 | 349 | 99 | ||
|
Bloksbergas
redaguotiXVIII–XIX a. minima atskira Bloksbergo (Blocksberg) sodyba, vėliau prijungta prie Didžiųjų arba Naujųjų Rudžių kaimo. 1785 m. tai buvo karališkųjų valstiečių,[8] o 1821 m. – eigulio sodyba su 11 gyventojų.[9] 1846 m. Bloksberge buvo 1 gyvenamasis pastatas ir 20 gyventojų.[10] Iki šių laikų neišliko.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 Rudžiai: 2. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T.4 (Rahn-Žvižežeris). Vilnius, Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p.135. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 (vok.).
- ↑ Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T.4 (P – S), p.186. Kümmel, Halle, 1823 (vok.).
- ↑ Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T.2 (L – Z), p.234. Baensch, Magdeburgas, 1847, (vok.).
- ↑ Rudžių valsčius, Teritoriniai pokyčiai Vokietijoje ir Vokiečių administruojamose teritorijose 1874-1945 m. (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-02-04.
- ↑ Pilkalnio apskrities kaimų sąrašas (1900 m.) (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-02-04.
- ↑ www.verwaltungsgeschichte.de Pilkalnio apskritis (vok.). Nuoroda tikrinta 2020-02-04.
- ↑ Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p.15. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 (vok.).
- ↑ Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T.4 (A – F), p.129. Kümmel, Halle, 1821 (vok.).
- ↑ Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T.1 (A – K), p. 68. Baensch, Magdeburgas, 1846 (vok.).
Nuorodos
redaguoti- Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
- Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.