Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė

	lenk. Książęta wielkopolscy ; Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė
	Herbas
	Location of . Kunigaikštystė 1138
Sostinė	Poznanė
Valdymo forma	Monarchija
	Didžiosios Lenkijos kunigaikštis
1138-1179	Meška III Senasis
1314-1320	Vladislovas Lokietka
Era	Viduramžiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė – Lenkijos dalinė kunigaikštystė, egzistavusi nuo 1138 m. iki 1320 m. dabartinės Lenkijos vakarinėje dalyje, Didžiosios Lenkijos istoriniame regione. Kunigaikštystės sostinė buvo Poznanė, todėl kunigaikštystė dar vadinama Poznanės kunigaikštyste, bet taip pat buvo du kiti svarbūs miestai, Gnieznas ir Kališas, kuriuose kartais reziduodavo atskiros kunigaikščių linijos.

Istorija

Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes keturiems sūnums. Taip suformuota Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė, kuri atiteko trečiajam sūnui Meškai III Senajam. Pietuose ji ribojosi su Silezijos kunigaikštyste, o rytuose - su Senjorato provincija. Iš pradžių Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė valdė tik dalį istorinio Didžiosios Lenkijos regiono, nes jo rytinė dalis su Kališo ir Gniezno miestais priklausė Senjorato provincijai.

Didžiosios Lenkijos kunigaikštystės valdant Meškai III. Be Poznanės teritorijų jai priklausė ir Gnieznas bei Kališas, o trumpai ir Kujavija.

1173 m. pagal paveldimumo principą Meška gavo ir Senjorato provinciją, tačiau netrukus susidūrė su sukilimu, kuriam vadovavo jo jaunesnysis brolis Kazimieras II Teisusis ir sūnus Odonas Poznanietis. Jiems net pavyko išvyti Mešką iš Lenkijos, tačiau radęs prieglobstį Pomeranijos kunigaikštystėje, 1181 m. jis grįžo ir atsikariavo savo žemes, kartu prisijungdamas Gniezną ir Kališą, o trumpam ir Kujaviją. Iki pat savo mirties 1202 m. Meška aktyviai dalyvavo kovoje su broliu o vėliau jo sūnumi dėl Senjorato provincijos (taigi ir visos Lenkijos) sosto. Tuo pačiu jis konsolidavo savo kunigaikštystę.

Kunigaikštystę paveldėjo sūnus Vladislovas III Lazdakojis, kuris netrukus susidūrė su kitu pretendentu, Odono sūnumi Vladislavu Odonaičiu. Tarp jų kilo karas, kuriame Lazdakojo pusę palaikė Silezijos kunigaikštis Henrikas Barzdotasis bei Lešekas. Odonaičio pusę palaikė Pomerelijos kunigaikštis Svietopelkas II, o vėliau - Mazovijos kunigaikštis Konradas Mazovietis. Galutinę pergalę šventė Odonaitis, 1229 m. užėmęs visą Didžiąją Lenkiją.

1234 m. Silezijos kunigaikštis Henrikas II Pamaldusis pradėjo užkariavimus Didžiojoje Lenkijoje, kuriam laikui užvaldydamas ją. Tačiau 1241 m. jam žuvus prie Legnicos, vietos kunigaikščių liniją tęsė Vladislovo Odonaičio sūnūs. Iš pradžių broliai Pšemislas I ir Boleslovas Pamaldusis valdė kartu, bet netrukus ėmė kovoti dėl valdžios. 1247 m. kunigaikštystė padalinta, Kališą atiduodant Boleslovui. Tačiau jau 1249 m. Pšemislas atgavo visas valdas, o po jo mirties vieningą kunigaikštystę paveldėjo Boleslovas.

Boleslovo sūnus Pšemislas II Didžiąją Lenkiją valdyti pradėjo 1279 m. Ir susidūrė su augančia Brandenburgo markgrafystės jėga. Pšemislas tapo vienu didžiausių Lenkijos vienytojų, 1295 m. pirmą kartą istorijoje titulavęsis visos Lenkijos karaliumi ir taip įkūręs Lenkijos karalystę.

Jau kitais metais jį nužudžius, Didžioji Lenkija liko be įpėdinio. Čia svarbiausiais pretendentais tapo Vladislovas Lokietka iš Kujavijos ir Henrikas III iš Silezijos. Jų konkurenciją 1300 m. trumpam nutraukė Venceslavas II iš Bohemijos, prijungęs Didžiąją Lenkiją prie savo efemeriškos imperijos. Po šio karaliaus mirties Didžiojoje Lenkijoje kuriam laikui įsivyravo suirutė, ir tvarką atkurti pavyko tik 1314 m. Vladislovui Lokietkai. Šis 1320 m.kunigaikštystę galutinai panaikino, įkorporuodamas ją į Lenkijos karalystę. Kunigaikštystės teritorijoje sukurtos dvi vaivadijos - Poznanės ir Kališo.

Kunigaikščiai

1138-1202 Meška III Senasis, tarpais Kališas buvo valdomas jo sūnų;
1202–1227 Vladislovas III Lazdakojis, Tarpais Kališą valdė Vladislovas Odonaitis;
1229–1234 Vladislovas Odonaitis;
1238–1241 Henrikas II Pamaldusis, iš Silezijos;
1241–1247 Pšemislas I ir Boleslovas Pamaldusis;
1250–1253 Pšemislas I;
1257–1277 Boleslovas Pamaldusis;
1279–1296 Pšemislas II;
1296–1300 Vladislovas Lokietka iš Kujavijos;
1300–1305 Venceslavas II iš Bohemijos;
1305–1309 Henrikas III, iš Silezijos;
1309–1312 suirutė
nuo 1314 Vladislovas Lokietka.

Gniezno ir Kališo kunigaikščiai

Gnieznas ir Kališas buvo dažniausiai valdomi kartu su Poznane, todėl jų kunigaikščių linija dažniausiai sutapo su Poznanės kunigaikščių linija, bet kartais šiuose miestuose rezidavo atskiros dinastinės atšakos.

Kališo kunigaikščiai
- 1177–1182 Kazimieras II Teisingasis (įkūrė)
- 1191–1193 Meška Jaunesnysis
- 1193–1194 Odonas Poznanietis
- 1207–1217 Vladislovas Odonaitis;
- 1247–1249 Boleslovas Pamaldusis;

Gniezno kunigaikščiai
- 1177–1182 Kazimieras II Teisingasis (įkūrė)
- 1234–1238 Vladislovas Odonaitis;
- 1249–1250 Boleslovas Pamaldusis;