Didžioji gatvė

Didžioji gatvė
Didžioji gatvė 2.jpg
Didžioji gatvė Vilniuje su priekyje stovinčiu rotušės pastatu
Gyvenvietė Vilnius
Ilgis 0,6 km
Pradžia Piatnickajos cerkvė
Pabaiga Jono Basanavičiaus aikštė
Miesto dalys Vilniaus senamiestis

Didžioji gatvė – viena seniausių Vilniaus senamiesčio gatvių, jungusių Valdovų rūmus ir Vilniaus rotušę. Gatvė prasideda nuo Jozefo Franko namo ir Piatnickajos cerkvės ir veda iki Vilniaus rotušės, susiliedama su Rotušės aikšte, užsibaigia už Rotušės stovinčia Šv. Kazimiero bažnyčia bei Abramavičių rūmais, kuriuose šiuo metu įsikūrusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. Toliau Didžiosios gatvė pereina į Aušros Vartų gatvę.

Vilniaus Rotušės aikštė nuo Rotušės pusės
Didžioji gatvė

Didžiosios gatvės puošmena – Rotušė, kuri pagal padavimą iškilo toje vietoje, kur kunigaikščio Algirdo laikais buvo nukirsdinti septyni pranciškonų kankiniai.[1]

Šioje gatvėje stovi jėzuitų pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienuolynas-profesų namai, trys cerkvės – Piatnickajos, Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė bei Prisikėlimo cerkvė, kurios pastatas su restauruotu gotikiniu fasadu perduotas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.[2][3][4][5]

Didžiosios gatvės name (Didžioji g. 19) Pranciškus Skorina 1522 m. išspausdino pirmąją spausdintinę knygą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.[2][3][4]

Didžioji gatvė kartu su Pilies gatve buvo vadinama Didžiąja Pilies gatve nuo 1598 m.[2][3][4] Sovietiniais metais kartu su Pilies ir Aušros Vartų gatvėmis keletą dešimtmečių vadinta rusų rašytojo Maksimo Gorkio gatve.[6]

IstorijaKeisti

 
F. Hogenbergo ir G. Brauno „Civitates orbis terrarum“ 1581 m. Vilniaus miesto plane matyti ir Vilniaus rotušė, pažymėta 18 numeriu.[7]
 
Didžioji gatvė, panoraminis vaizdas[2]

Pirmieji mediniai namai Didžiojoje gatvėje atsirado apie XIV a., o XVI a. aplink rotušę jau buvo statomi mūriniai.[3]

Didžioji g. 1 namas, stovintis Didžiosios ir Švarco gatvės kampe, pavadintas jame gyvenusio, atvykusio iš Austrijos pasaulinio garso Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Jozefo Franko vardu. Namų valda XIV a. priklausė Goštautams, vėliau Žygimantui Augustui. Po 1610 m. gaisro Didžiosios g. 1 stovėjęs namų kompleksas atiteko Eustachijui Valavičiui, vėliau namą perėmė jėzuitai. 1804 m. šią valdą nupirko Vilniaus universitetas. Namą perprojektavo architektas Mykolas Angelas Šulcas, ir jame įsikūrė profesoriai, užėmę dešimt gyvenamųjų butų. Jozefo Franko bute 1805 m. susirinkę medikai įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, vieną seniausių draugijų Lietuvoje. Jozefo Franko butas XIX a. pradžios Vilniuje buvo tapęs mokslininkų, menininkų, universiteto profesorių susirinkimo vieta. Šiame bute atvykęs į Vilnių buvo apsistojęs prancūzų rašytojas Stendalis. 1815 m. pastato pirmame aukšte atsidarė ir veikė F. Morico knygynas. 1825 m. pastate įrengtas Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Sniadeckio butas. Šiame name gyveno ir jo brolis, profesorius Andrius Sniadeckis. Butus šiame name turėjo universiteto profesoriai Aloyzas Liudvikas Kapelis, Kazimieras Jelskis. Viename pastato valdos kiemo korpusų veikė universiteto profesoriaus Izidoriaus Veiso grafikos studija.[3][8][9]

Priešingoje pusėje Didžioji g. 4 stovi Chodkevičių rūmai, sudaryti iš 2-3 aukštų rūmų korpusų. Šiuose rūmuose Chodkevičiai slėpė Jonušo Radvilos sužadėtinę, Slucko kunigaikštytę Sofiją. 1803 m. Aleksandras Chodkevičius rūmus pardavė Vilniaus universitetui. Tuomet rūmai buvo perstatyti pagal klasicistinį stilių. XIX a. rūmai perimti carinės valdžios ir vėl universitetui grąžinti tik 1919 metais. Nuo minėtų metų juose gyveno universiteto profesoriai.[2][3][8][1]

 
Piatnickajos cerkvė Vilniuje (Ivano Trutnevo paveikslas, 1870 m.)

Didžioji g. 2 įsikūrusi Piatnickajos cerkvė su šalia stovinčia varpine, laikoma viena seniausių Vilniaus cerkvių, kurią, manoma, 1345 m. įsteigė kunigaikščio Algirdo žmona Marija, kilusi iš Vitebsko. Medinį sudegusį pastatą gana ankstyvais laikais (apie XIV a.) pakeitė mūrinis. Apie tai liudija išlikęs dailininko, Vilniaus piešimo mokyklos vadovo Ivano Trutnevo šios cerkvės piešinys. Cerkvė pavadinta „Šv. Paraskevijos“ garbei, kurią stačiatikiai senovėje garbino. XVIII a. cerkve mažai rūpintasi, buvo įgriuvę jos skliautai, kažkuriuo metu ji stovėjo be stogo. Prie šios cerkvės ilgus metus veikė žuvų turgus. 1864 m. cerkvė buvo perstatyta pagal bizantinio architektūrinio stiliaus bruožus. Cerkvės išorinėje sienoje buvo įmūrytos jos istoriją pasakojančios atminimo lentos. Tokia cerkvė išliko iki šių dienų. 1886 m. ji buvo aptverta metaline tvora, kuri taip pat išlikusi iki šių dienų.[2][3][8]

Yra teiginių, jog mirusi Algirdo žmona kunigaikštienė Marija palaidota šioje cerkvėje.[10]

 
Didžioji gatvė Vilniuje, (Juzefas Čechavičius, 1884 m.)

Didžioji g. 7 ir 9 valdoje XVI a. stovėjo du namai. Vienas jų atiteko kanauninko Ambraziejaus Beinarto bursai. Antrasis namas priklausė Minsko vaivadai Alesandrui Sluškai. Abu namai sugriauti 1655 metais. Po dešimtmečio šioje vietoje namų valdą įsigijo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, kuris apgriautus pastatus atstatė, sujungė korpusus į vieną. Vėliau rūmai atiteko Jiezno šakos atstovui Liudvikui Mykolui Pacui, kuris 1812 m. šiuose rūmuose buvo priėmęs Napoleoną. XIX ir XX a. patekę vis naujiems šeimininkams, rūmai buvo ne kartą restauruojami ir remontuojami.[2][3]

 
Šv. Nikolajaus cerkvė Vilniuje (nežinomo dailininko paveikslas, saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje,(1864))

Didžioji g. 10 namų valda priklausė Radviloms. 1558 m. šį namą įsigijo Mikalojus Radvila Juodasis, kuris jame įsteigė mokyklą. Šio namo kieme veikė kalvinų koplyčia. Po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties pastatą paveldėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. 1659 m. ši valda atiteko Mykolui Kazimierui Radvilai, kuris namą perleido broliui Dominykui Mikalojui. 1804 m. šį namą įsigijo Vilniaus universitetas. Po metų name buvo įsteigta terapinė klinika, kiuriai vadovavo profesorius Juzefas Frankas. 1808 m. čia įrengta Chirurgijos klinika. Namą perprojektavo architektas Mykolas Angelas Šulcas.[2]<[3][1]

Didžioji g. 12 stovi Šv. Nikolajaus (Palaikų perkėlimo) cerkvė. 1340 m. medinę cerkvę pastatė antroji kunigaikščio Algirdo žmona Julijona. Medinė cerkvė sudegė. Mūrinę atstatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, kuris po pergalės Oršos mūšyje prisižadėjo Vilniuje pastatyti dvi cerkves. Naujoji cerkvė buvo vienos navos, gotikinio stiliaus. XVIII a. cerkvė ne kartą degė, buvo remontuojama, įgijo baroko bruožų. Pagrindinis jos remontas įvyko 1845 m., ir ji gavo dabartinę bizantišką išvaizdą. Cerkvės presbiterijoje išlikę krištoliniai skliautai panašūs į Bernardinų bažnyčios skliautus. [4][8]

Didžioji g. 13 ir 15 namuose, karaliui juos paskyrus Lietuvos Metrikos archyvui, buvo saugoma Lietuvos Metrika. 1636 m. privilegija šios valdos namai priskirti Lietuvos Metrikos reikmėms. Carinės imperijos laikais visos išlikusios 664 Lietuvos Metrikos knygos perkeltos į Maskvą.[8][4]

Didžioji g. 17 adresu dar XV a. buvo pastatyta Kristaus prisikėlimo cerkvė. XVI a. ją supo kapinės.[2][3]

Didžioji g. 19 XVI a. pradžioje veikė Pranciškaus Skorinos spaustuvė, kurioje jis išspausdino pirmąsias spausdintines knygeles. Namas priklausė tuometiniam Vilniaus burmistrui Jokūbui Babičiui. Spaustuvei sudegus, P. Skorina iš Vilniaus išvyko.[3]

Didžioji g. 26 ir 28 priklausė Vilniuje veikusioms pirklių gildijoms.[3]

 
Šv. Kazimiero bažnyčia (Juzefas Čechavičius, 1872-75 m., fotografija saugoma Varšuvos nacionaliniame muziejuje)

Didžiojoje gatvėje stovinti Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta Švento Kazimiero, karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnaus garbei. Kertinis šios pirmosios jėzuitų bažnyčios Lietuvoje akmuo padėtas 1604 metais. Šalia bažnyčios buvo pastatyti ir profesų namai, kuriuose gyveno daug žymių jėzuitų, tarp jų Andriejus Bobola, kalbininkas Konstantinas Sirvydas, teologas Albertas Kojalavičius-Vijūkas. Šalia bažnyčios veikė vienuolynas.[3][10]

Didžioji g. 38 namų valda XVIII a. priklausė Tiškevičiams, vėliau Bžostovskiams.[3]

Rotušės aikštė, anksčiau vadinta Turgaus aikšte, iki XIX a. buvo pagrindinė miesto turgavietė. Joje stovėjo Rotušė, aplink kurią kūrėsi pirkliai, amatininkai, į ją vedė pagrindinės miesto gatvės. Reprezantacinė aikštės vieta buvo priešais Šv. Kazimiero bažnyčią. Joje vykdavo miesto šventės, taip pat buvo baudžiami nusikaltėliai. Rotušės aišktėje buvo sutinkami valdovai, vykdavo amatininkų eisenos. 1794 m. sukilimo metu šioje vietoje vyko susirėmimai tarp Vilniaus miestiečių ir rusų kariuomenės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje aikštėje augo medžių kolonos, jie buvo iškirsti XX a.[4]

Vilniaus rotušėKeisti

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus rotušė.

Rotušės pastatas įrengtas pagal Jogailos suteiktų Magdeburgo teisių reikalavimus. Pirmasis pastatas buvo atgręžtas į dabartines Arklių ir į Rūdninkų gatves. Jos viduje buvo įrengta posėdžių salė, teismo kambariai, miesto iždas, kalėjimas. Virš rotušės stovėjo įrengtas bokštas, po jos skliautais buvo du varpai ir laikrodis. Ant Rotušės kupolo buvo iškelta vėliava. Vienoje pastato pusėje stovėjo gėdos stulpas, kitoje – kartuvės. Rotušėje veikė miesto magistratas. Nuo XIV a. rotušėje kauptas miesto archyvas. Pastatas kelis kartus degė, buvo rekonstruojamas.1752 m. architektas Jonas Kristupas Glaubicas parengė rotušės rekonstrukcijos planą. Rotušės bokštas nugriuvo 1781 metais. Nuo rotušės link turgaus ėjo dvi krautuvių eilės, vadintos imbarais. Rotušę pagal Lauryno Gucevičiaus planą klasicistiniu stiliumi yra rekonstravęs italų architektas Pietro de Rossi. Priekyje jis pastatė portiką su šešiomis dorėnų stiliaus kolonomis. XIX a. rotušėje yra veikęs miesto teatras.[3][1]

DabartisKeisti

Didžioji gatvė yra Senamiestyje, netoli Vilnios upės. Gatvė yra apie 600 metrų ilgio. Ribojasi su Subačiaus, Bokšto, Aušros Vartų, Pilies, Arklių, Vokiečių, Rūdninkų, Stiklių, Savičiaus ir Švarco gatvėmis. Gatvei priklauso 42 namai.

1993–1998 m. Jozefo Franko namas restauruotas, jis 99 metams išnuomotas Prancūzijai. Šiuo metu jame veikia Prancūzijos Respublikos ambasada ir Prancūzų kultūros centro įstaigos.[3]

Priešais esančiuose Chodkevičių rūmuose nuo 1989 m. įsikūręs Lietuvos dailės muziejus ir Vilniaus paveikslų galerija.[12][13]

Didžiojoje gatvėje stovi Šv. Kazimiero bažnyčia (Didžioji g. 34), Vilniaus Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų Pernešimo cerkvė (Didžioji g. 12), Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija (Didžioji g. 36), Vilniaus Šv. kankinės Paraskevos cerkvė (Didžioji g. 2). [6]

Joje taip pat veikia Helios pramogų centras (Didžioji g. 28) bei Vilniaus turizmo informacijos centras (Didžioji g. 31), Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26).

Didžiosios gatvės centre stovi Vilniaus Rotušė (Didžioji g. 31), su restauruota aikšte prieš ją ir vasarą veikiančiu klasikinės aštuoniakampės formos, pakeltu ant balto granito laiptelių pakylos architekto Antano Gvildžio sukurtu fontanu.[14]

GalerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

 

Vikiteka

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  3. 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  5. Prisikėlimo cerkvės, Didžioji g. 17, Vilniuje architektūros tyrimai. [1]
  6. 6,0 6,1 Didžioji gatvė Vilniaus kataloge [2]
  7. Sudarytoja Birutė Rūta Vitkauskienė. Vilniaus miesto planai. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016. ISBN 978-609-8039-96-2.
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  9. Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.
  10. 10,0 10,1 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  11. Juzefas Ignacas Kraševskis. Vilnius per amžius. Vilnius: Briedis, 2017., p.14-15. ISBN 978-9955-26-607-5.
  12. Lietuvos dailės muziejaus svetainė
  13. Chodkevičių rūmai
  14. Rasa Pangonytė. Po šimtmečio grįžta Vilniaus rotušės fonatas, skelbta „Delfi.lt", 2007.[3]
  15. Andrejus Žukovskis.Prancūziškas Vilnius prasideda nuo Stendhalio namų, 2012. Skelbta „diena.lt"[4]
  16. Vilniuje filosofui L.Karsavinui bus atidengta atminimo lenta. Skelbta „Elta.lt", 2005.[5]

NuorodosKeisti

 

  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.