Didžioji armija
pranc. La Grande Armée

Veikimo laikas 1804–1807 m.
1812 m.
1813–1814 m.
Valstybė Prancūzija Prancūzijos imperija
Lojalumas Napoleonas I
Rūšis Armija
Mūšiai Trečiosios koalicijos karas
Ketvirtosios koalicijos karas
Napoleono žygis į Rusiją
Šeštosios koalicijos karas
Vadovybė
Vyriausiasis vadas Napoleonas Bonapartas
Žinomi vadai Pierre Augereau
Karolis XIV Jonas
Louis-Alexandre Berthier
Jean-Baptiste Bessières
Louis Nicolas Davout
Emmanuel de Grouchy
Jean-Baptiste Jourdan
Jean Lannes
François Joseph Lefebvre
Jacques MacDonald
Auguste de Marmont
André Masséna
Bon-Adrien Jeannot de Moncey
Édouard Mortier
Joachim Murat
Michel Ney
Nicolas Oudinot
Juzefas Poniatovskis
Laurent de Gouvion Saint-Cyr
Jean-de-Dieu Soult
Louis-Gabriel Suchet
Claude Victor-Perrin

Didžioji armija (pranc. La Grande Armée) – pagrindinės prancūzų karinės pajėgos, kurioms vadovavo imperatorius Napoleonas Bonapartas Napoleono karų metu.[1] 1804–1808 m. ji pasiekė daugybę karinių pergalių, kurios leido Prancūzijos imperijai kontroliuoti didžiąją Europos dalį. Visuotinai pripažinta viena geriausių kada nors surinktų karinių pajėgų, ji patyrė didžiulius nuostolius per pražūtingą 1812 m. invaziją į Rusiją, po kurios taip ir neatgavo savo strateginio pranašumo.

Didžioji armija buvo suformuota 1804 m. iš Vandenyno pakrančių armijos (pranc. L'Armée des côtes de l'Océan) – daugiau kaip 100 000 karių, kuriuos Napoleonas buvo subūręs planuotai invazijai į Didžiąją Britaniją. Vėliau Napoleonas dislokavo kariuomenę Rytų Europoje, kad pašalintų bendrą Austrijos ir Rusijos, kurios priklausė prieš Prancūziją sudarytai Trečiajai koalicijai, grėsmę. Vėliau Didžioji armija buvo pagrindinė karinė jėga, dalyvavusi 1805 ir 1807 m. kampanijose, kuriose ji pelnė savo prestižą, ir 1812, 1813–14 ir 1815 m. konfliktuose.

Be savo dydžio ir daugianacionalinės sudėties, Didžioji armija pasižymėjo naujoviškomis formuotėmis, taktika, logistika ir ryšiais. Nors daugumai kontingentų vadovavo prancūzų generolai, išskyrus lenkų ir austrų korpusus, kariai galėjo pakilti į aukštesnes pareigas nepriklausomai nuo klasės, turto ar tautybės.

Didžiąją armiją sudarė šeši korpusai, kuriems vadovavo Napoleono maršalai ir vyresnieji generolai. 1805 m. pabaigoje Austrijos ir Rusijos kariuomenėms pradėjus rengtis įsiveržti į Prancūziją, Didžioji armija buvo greitai įsakyta persikelti per Reiną į pietų Vokietiją, o tai lėmė Napoleono pergales prie Ulmo ir Austerlico. Napoleonui užgrobus valdžią visoje Europoje, Prancūzijos kariuomenė augo, verbuodama karius iš okupuotų ir sąjungininkių šalių. 1812 m. prasidėjus Rusijos kampanijai, ji pasiekė aukščiausią lygį – milijoną vyrų,[2] o Didžiąją armiją sudarė 413 000 prancūzų karių ir daugiau kaip 600 000 karių iš viso, įskaitant ir užsienio rekrutus.[3]

1812 m. vasarą Didžioji armija lėtai žygiavo į rytus, o rusai, jai artėjant, atsitraukė. Po Smolensko užėmimo ir pergalės prie Borodino 1812 m. rugsėjo 14 d. prancūzai pasiekė Maskvą. Tačiau kariuomenė jau buvo gerokai sumažėjusi dėl susirėmimų su rusais, ligų (daugiausia vidurių šiltinės), dezertyravimo, karščio, išsekimo ir ilgų ryšių linijų. Armija mėnesį praleido Maskvoje, bet galiausiai buvo priversta žygiuoti atgal į vakarus. Šaltis, badas ir ligos, taip pat nuolatinis kazokų ir rusų persekiojimas lėmė visišką Didžiosios armijos kaip kovinės jėgos sunaikinimą. Iš Rusijos išvyko tik 120 000 vyrų, iš kurių 50 000 buvo austrai, prūsai ir kiti vokiečiai, 20 000 – lenkai ir tik 35 000 – prancūzai.[4] Kampanijos metu žuvo daugiau kaip 380 000 karių.[5]

Napoleonas vadovavo naujai armijai per 1813 m. kampaniją Vokietijoje, 1814 m. Prancūzijos gynybą ir 1815 m. Vaterlo kampaniją, tačiau Didžioji armija niekada nebesugrįžo į 1812 m. birželio mėn. aukštumas. Iš viso nuo 1805 iki 1813 m. į Prancūzijos kariuomenę buvo pašaukta daugiau kaip 2,1 mln. prancūzų.[6]

Išnašos

redaguoti
  1. Elting, John R.: Swords Around a Throne, pp. 60–65. Da Capo Press, 1997.
  2. Mearsheimer 2001, p. 285.
  3. Bodart 1916, p. 126.
  4. Zamoyski, p. 536.
  5. „Insects, Disease, and Military History: Destruction of the Grand Armée“. Suarchyvuotas originalas 2008-08-20.
  6. Wilkin, Bernard; Wilkin, René (2016). Fighting for Napoleon: French Soldiers' Letters 1799-1815. pen and Sword Military. p. 8. ISBN 978-1473833739.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)

Šaltiniai

redaguoti