Didšalmis

Didšalmis (angl. great helm) – didelis puodo formos viduramžių šalmas, dengiantis visą galvą ir kaklą, paprastai su akių plyšiais ir skylutėmis apatinėje veidinėje dalyje kvėpavimui.

Didšalmis

XIII a. didšalmis

Didšalmis

Didšalmiai atsirado XII a. viduryje kryžiaus žygių metu ir naudotas iki XIV a.

Konstrukcija

Paprasčiausi didšalmiai būdavo plieniniai cilindrai plokščiu viršumi, visiškai dengiantys galvą ir kaklą su nedidelėmis akių ir burnos (kvėpavimo) skylėmis. Toks paprastas didšalmis, vadinamas „puodiniu“, buvo svarbus heraldikos elementas. Tobulinami didšalmiai pasidarė labiau aptakūs, kad nuslystų smūgiai. XIII a. pradžioje prancūzų ir anglų didšalmiai būdavo visiškai plokščiu viršumi, o vokiečių didšalmių viršus būdavo suapvalintas. XIII a. pabaigoje didšalmių viršus tapo kūgiškas. Tuo metu imta didšalmių viršų puošti uždėtinėmis figūromis, kurios matydavosi iš toli.

Pradžioje didšalmius diržais pritvirtindavo prie grandinės palaidinės. Kai kurie itališki didšalmiai šone turėdavo stačiakampes dureles, kurias atidarius pagerėdavo šalmo vėdinimas. Dalies pirmųjų didšalmių veidinė dalis turėdavo vyrius ir atsidarydavo kaip durelės (antveidžiai).

Iš vidaus būdavo išklotas storu įklotu. Pradžioje po didšalmiu nešiodavo dygsniuotą kepurę (pranc. calotte). XIII a. pabaigoje raiteliai po didšalmiu ėmė nešioti žemą, dubenėlio formos, prie galvos prigludusį lengvą šalmą bascinetą. Prie bascineto kraštų būdavo tvirtinama grandinė skraistė, dengusi apatinę galvos dalį ir kaklą. Pradžioje skraistės būdavo prigludusios prie kaklo, o nuo XIV a. skraistė laisvai kabodavo. Antrasis variantas buvo saugesnis, kadangi laisvai kabanti grandinės skraistė geriau slopina smūgius.

Ne kautynių situacijoje riteris dažnai dėvėdavo tik bascinetą, o kautynėms užsidėdavo didšalmį. Vėliau bascinetą vis labiau tobulino, ir jis tapo pakankamai geru ir be didšalmio, o didšalmius dėl nepatogumo nustojo naudoti.

Turnyrams ietimis buvo sukurti specialūs didšalmiai, kurie maksimaliai saugojo nuo smūgių turnyrine ietimi.

Puošyba

Didšalmiai dažnai būdavo papuošti:

• Vėdinimo ir kvėpavimo skylutės sudarydavo kryžius ar kitokius ornamentus.
• Akių plyšiai su papildomomis juostomis dažnai sudarydavo kryžiaus formos figūras.
• Šalmą puošdavo uždėti puošiniai – karūnos, plunksnos, metaliniai sparnai, ragai, uždėtinės figūros (pvz., ir kt.

Uždėtines figūras darydavo iš odos, kuriai suteikdavo reikiamą formą. Odą apklijuodavo drobe, kurią gruntuodavo ir dažydavo ar auksuodavo. Šalmo figūros būdavo aukštos ir gerai matydavosi. Pradžioje figūros buvo skirtos atskirti saviškiams, kadangi dažnai susirėmimuose abi pusės naudojo tokius pat ar labai panašius šalmus, o veidų nesimatė. Tie patys žmonės naudodavo tas pačias figūras, nors pradžioje jas pasirinkdavo kokias panorėję. Figūros tapo karių, jų giminės simboliais, heraldinėmis figūromis (mobiliosios figūros), kurias ėmė vaizduoti herbuose. Šalmų figūros kaip ir skydai bei žirgų gūnios tapo heraldikos meno objektais.

XIV a. pradžioje šalmų figūras plačiai naudojo turnyruose, o ant kovinių šalmų naudodavo rečiau.

Naudojimas

Didšalmius kartais vadina „kryžiuočių šalmais“ (crusader helmets), kadangi juos plačiai naudojo kryžiuočiai. Didšalmius naudojo daugelio Europos šalių riteriai ir sunkieji pėstininkai. Didšalmis žymiai geriau saugojo nuo smūgių negu iki tol naudoti šalmai, tačiau jis ribojo matymo lauką, o galvos neidavo pasukti, sunku būdavo pažvelgti aukštyn ar žemyn. Todėl vėliau didšalmius išstūmė bascinetai, kurie arba nedengė veido, ar naudojo atidaromus antveidžius.

Didšalmiai gerai saugojo nuo smūgių, tačiau buvo labai griozdiški. Karštą vasarą kariai, užsidėję didšalmius, galėdavo apalpti nuo oro stygiaus. Todėl šalmą ne kautynėse dažnai nešiodavo ginklanešiai. Dažnai šalmas kabėdavo ant grandinės, jungiančios šalmą su krūtinės šarvais. Nuo tvankumo padėjo XIII a. pabaigoje imtos daryti kvėpavimo (vėdinimo) skylės bei atidaromas antveidis, kuris atsidarydavo kaip durelės į šoną arba būdavo pakeliamas į viršų.

Šių dienų naudojimas

Didšalmis populiarus tarp viduramžių riterių mėgdžiotojų, LARP entuziastų, nes jį pigu ir nesunku pagaminti net ir paprastais įrankiais. Šalmas gerai saugo tiek nuo aštrių, tiek ir nuo bukų ginklų. Jo pagrindinis trūkumas tebelieka prasta ventiliacija, karštu oru tokį šalmą dėvėti sunku. Patirtis su tokiais šalmais rodo jog jie visgi nėra itin nepatogūs. Mažos regėjimo išpjovos matymo lauko pernelyg neriboja nes yra labai arti akių. Nors dažnai pagamintas iš storesnės nei viduramžių laikais skardos, savidarbis didšalmis nebūna sunkesnis nei 1,5–3,0 kg.

• 
  Didšalmis „cukraus galva“
• 
  Surūdiję didšalmio likučiai

Nuorodos

• Оборонительное оружие и снаряжение.Шлем Archyvuota kopija 2007-08-22 iš Wayback Machine projekto. (W. Boeheim (1890) Handbuch der Waffenkunde. rusiškas vertimas)
• Great Helms Archyvuota kopija 2011-04-01 iš Wayback Machine projekto.
• Great Helm Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Crusader Great Helm
• Puodšalmių nuotraukos: [2], [3], [4], [