Dialektika
Dialektika (sen. gr. dialektikē, iš dialegomai – kalbuosi, diskutuoju) – bendroji tikrovės visuotinio ryšio, judėjimo ir vystymosi teorija, kuri joje vykstančius pakitimus aiškina kiekviename objekte ar procese esančiais vidiniais prieštaravimais, priešingomis tendencijomis; ta teorija pagrįstas bendrasis tikrovės pažinimo metodas ir mąstymo bei jo dėsnių mokslas.
Teoriniai principai
redaguotiKaip metodas, dialektika priešinga metafizikai. Dialektika tiria judėjimo ir vystymosi dėsningumą, kurį formuluoja dialektikos dėsnių pavidalu, kategorijose, sąvokose, apibendrina nuolat besikaupiančias žinias apie pasaulį ir sudaro bendra teorinį ir metodologinį pagrindą jo pažinimui. Pagrindinis dialektikos dėsnis – priešybių kovos ir vienybės dėsnis. Jis išreiškia kiekviename materijos išsivystymo lygyje, gamtoje ir visuomenėje, vykstančio judėjimo, vystymosi, kitimo priežastį ir šaltinį. Kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius pakitimus dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kokybiniai pakitimai, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį, leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį, kurį atspindi neigimo neigimo dėsnis.
Svarbiausios dialektikos kategorijos – atskirybė, ypatingybė ir bendrybė, priežastis ir pasekmė, būtinumas ir atsitiktinumas, galimybė ir tikrovė, turinys ir forma, esmė ir reiškinys. Objektyviosios dialektikos atspindys yra sąvokų, kuriomis žmonės naudojasi pažinime, dialektika, dar kitaip vadinama subjektyviąja dialektika. Subjektyviosios dialektikos dėsniai kartu yra dialektinės logikos, kuri tiria tikrovę atspindinčias mąstymo formas bei jų raidą, dėsniai. Dialektikoje sąvokos atsiranda ir vystosi kaip pažinimo artėjimas prie objektyviosios tiesos.
Dialektiniai pažinimo principai:
- tiesos konkretumas,
- logiškumo ir istoriškumo bei abstraktumo ir konkretumo vienovė,
- pažinimo ryšys su praktika, kuri yra pažinimo pagrindas, varomoji jėga, tikslas ir kriterijus.
Vystymosi etapai ir formos
redaguotiSkiriami šie pagrindiniai dialektikos vystymosi etapai:
- senovės mąstytojų stichinė, naivioji dialektika,
- renesanso materialistų dialektika,
- idealistinė klasikinės vokiečių filosofijos dialektika,
- XIX a. rusų revoliucinių demokratų dialektika,
- marksistinė lenininė dialektika.
Kaip pasaulėžiūros, bendrosios būties teorijos ir mąstymo metodo, dialektikos užuomazgų buvo dar senovės indų, kinų filosofijoje (pvz., daosizme). Senovės graikų Mileto mokyklos, ypač Heraklito, dialektika yra aiškesnio ir pilnesnio pavidalo. Heraklitas teigė, jog pasaulyje viskas nepaliaujamai juda ir kinta; šio kitimo priežastimi jis laikė gamtos reiškinių vidinius prieštaravimus. Sąvokų dialektiką idealistiškai nagrinėjo Sokratas ir Platonas. Jie pripažino būties ir nebūties, judėjimo ir rimties vienovę. Svarbus etapas dialektikos raidoje – Aristotelio filosofija. Jis plėtojo materijos ir formos, kaip potencialios ir realios būties teoriją, nagrinėjo kai kurias dialektinio mąstymo formas. Neoplatonikai pirmaisiais mūsų eros amžiais pateikė idealistinę būties dialektikos koncepciją.
P. Abelaras dialektiką laikė metodu, kuriuo tiesa nuo netiesos atskiriama grynu išprotavimu. Renesanso pradžioje Nikolajus Kuzietis analizavo priešybių (žinojimo ir nežinojimo, maksimumo ir minimumo) sutapimą, jų sąveiką. Dž. Brunas pripažino visų gamtos elementų vienovę ir ryšį, organinių ir neorganinių elementų, psichikos ir medžiagos vienovę. Dialektikos bruožų esama R. Dekarto (raidos principas kosmologijoje), B. Spinozos (laisvės ir būtinybės tarpusavio ryšio analizė), G. V. Leibnico (nenutrūkstamo materijos ir judėjimo ryšio principas) filosofijoje. Daugelį savo gyvenamo laikotarpio visuomeninio gyvenimo reiškinių dialektiškai aiškino D. Didro ir Ž. Ž. Ruso.
Naujas dialektikos raidos etapas – klasikinė vokiečių filosofija, kuri rutuliojo dialektiką idealistiniu pagrindu ir laikė ją universaliu pažinimo metodu. Šį etapą pradėjo I. Kanto „grynojo proto“ antinomijų teorija. J. G. Fichtė, F. V. Šelingas, G. V. F. Hėgelis, siekdami įveikti Kanto agnosticizmą, toliau vystė idealistinę dialektiką. Hėgelis sukūrė filosofinę sistemą, kurios pagrindą sudaro būties teorija ir dialektikos, kaip tikrovės raidos mokslas. Anot Hėgelio, būtis esanti loginės prigimties, tad dialektinis tikrovės vystymasis priklausąs nuo dialektinio idėjos (minties) vystymosi. Jo esmę sudaro nuolatinis priešingumų, sukeliamų idėjos vystymosi etapų, įveikimas. Tuo remdamasis Hėgelis suformulavo dialektikos dėsnius: priešybių vienybės ir kovos, kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius, neigimo neigimo. Hėgelio dialektika – aukščiausio lygio idealistinė dialektika.
Rusų revoliuciniai demokratai V. Belinskis, A. Gercenas, N. Černyševskis, kritikavo Hėgelio idealizmą, stengėsi jį pagrįsti materialistiškai. K. Markso ir F. Engelso dialektika, paremta materialistiniais pagrindais, yra Hėgelio dialektikos priešingybė. Ji tiria bendruosius judėjimo, tikrovės vystymosi ir žmogaus mąstymo dėsnius.
Idealistinės dialektikos elementų esama Vydūno filosofijoje.[1]
Taip pat skaitykite
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. MELI institutas, Vilnius.