Detektyvo aukso amžius

Detektyvo aukso amžius (angl. Golden Age of Detective Fiction) – epocha, kurios metu buvo sukurta didžioji dalis detektyvinės literatūros, vadinamos šio žanro klasika. Paprastai laikotarpiu įvardijamas XX amžiaus 3 ir 4 dešimtmečiai arba laikas tarp dviejų pasaulinių karų.

Raida

Aukso amžiaus pradžia sutartinai laikomi 1911 m. Šis detektyvo žanras klestėjo Didžiojoje Britanijoje, kur kūrė ir „detektyvo karalienėmis“ vadinamos Agatha Christie ir Dorothy L. Sayers.

Po Antrojo pasaulinio karo tokio žanro detektyvas prarado savo aktualumą ir iš esmės tapo atgyvena. 1941 m. pasirodęs rašytojo Philip Van Doren Stern straipsnis „The Case of the Corpse in the Blind Alley“ dažnai vadinamas šios detektyvo epochos nekrologu, kaip ir Raymond Chandler, Julian Symons ar Edmund Wilson publikacijos apie 1950 m.. Detektyvo mėgėjus vis labiau traukė naujas žanras – kietasis detektyvas, – kuriame veikė kur kas sudėtingesni herojai, buvo kur kas daugiau veiksmo ir gerokai mažiau būtinybės skaitytojui pačiam sukti galvą. Didžioji dalis Aukso amžiaus autorių buvo britai, kurie liko ištikimi žanrui, nors atsirado ir tokių, kurie pakeitė savo stilių, pvz. John Dickson Carr.

Vis tik XX a. pabaigoje vėl atsirado rezervuotas susidomėjimas Aukso amžiaus literatūra, prie kurios prisidėjo ir tokie TV serialai kaip „Džesika Flečer“ ar „Midsomerio žmogžudystės“, sukurti tų laikų dvasia.

Praėjusio amžiaus 9 ir 10 dešimtmečiais žanras rado savo pasekėjų ir Japonijoje, kur autoriai buvo vadinami „Naujaisiais tradicionalistais“ (Yukito Ayatsuji, Gosho Aoyama, Rintaro Norizuki, Taku Ashibe).

Siužetas

Daugeliui to laikotarpio kūrinių būdingas bruožas yra autoriaus ir skaitytojo žaidimas: kūrinio eigoje pateikiami visi įkalčiai, kuriais disponuoja ir pagrindinis herojus (detektyvas/seklys), ir skaitytojas, jam suteikiant galimybę pirmam atpažinti tikrąjį nusikaltėlį.

Taip pat kiti būdingi klasikinio detektyvo atributai yra lengvas pasakojimo stilius, paprastas požiūris į nusikaltimą (dažniausiai tai žmogžudystė) nekuriant sudėtingų herojų paveikslų. Neretai naudojamos apribotos erdvės (biblioteka, traukinys, užrakintas kambarys) ir baigtinis veikėjų skaičius. Kadangi detektyvų autoriai paprastai buvo britai, kūrinių veiksmas neretai vykdavo akštuomenės susibūrimo vietose, uždaruose klubuose ar pilyse.

Principai

1929 m. rašytojas Ronald Knox parašė taip vadinamą „detektyvo dekalogą“ – 10 detektyvinio romano principų (Ten Commandments), privalomų šio žanro autoriui:

1. Nusikaltėlis turi būti vienas iš veikėjų, paminėtų romano pradžioje, tačiau juo negali būti tas, kurio mintis kūrinio metu seka skaitytojas.
2. Detektyvas yra racionalus literatūrinis žanras ir jame negali būti antgamtinių jėgų pasireiškimo.
3. Kūrinyje aprašomoje vietoje negali būti daugiau negu vienas slaptas išėjimas ar patalpa.
4. Romane negali būti neegzistuojančių nuodų arba mechanizmų, kurių veikimo principas pernelyg sudėtingas.
5. Romane negali būti veikėjo kino.
6. Nusikaltimo tyrimo metu detektyvui negali padėti nei laimingas atsitiktinumas, nei nepagrįsta intuicija.
7. Nusikaltėliu negali būti detektyvas.
8. Detektyvas negali nieko slėpti nuo skaitytojo, kad jų žaidimas būtų sąžiningas.
9. Detektyvo padėjėjas neturi slėpti nei vienos jam į galvą ateinančios idėjos; savo mąstymu jis turi būti šiek tiek kvailesnis už vidutinį skaitytoją.
10. Identiški dvyniai negali būti tarp romano herojų, jeigu skaitytojas apie tai nesužino iš anksto.

Rašytojas S. S. Van Dine tais pačiais 1929 m. sąlygas išdėstė dar detaliau straipsnyje „20 taisyklių rašyti detektyvus“, kurie kartais vadinami Van Dine principais:

1. Skaitytojas ir seklys turi vienodas sąlygas, todėl visi įkalčiai ir veiksmai pateikiami aiškiai bei tiksliai.
2. Skaitytojo atžvilgiu galimi tik tokie triukai ir apgaulė, kokius gali naudoti nusikaltėlis seklio atžvilgiu.
3. Meilė draudžiama. Istorija yra žaidimas tarp seklio ir nusikaltėlio, o ne tarp įsimylėjėlių.
4. Seklys ar kitas nusikaltimą tiriantis asmuo negali būti nusikaltėlis.
5. Nusikaltimo atskleidimas turi būti logiška įvykių išdava. Negali būti atsitiktinių arba nepagrįstų prisipažinimų.
6. Kūrinyje turi būti pagrindinis seklys, nuosekliai atskleidžiantis nusikaltimo įkalčius, kuriais remiantis galiausiai ir atskleidžiamas nusikaltimas.
7. Nusikaltimas turi būti žmogžudystė.
8. Tiriant nusikaltimą turi būti atmesti bet kokie antgamtiniai reiškiniai ir jėgos.
9. Istorijoje turi būti tik vienas seklys – skaitytojas, būdamas vienas, negali varžytis vienu metu su keliais detektyvais.
10. Nusikaltėlis turi būti vienas ir tuo pačiu vienas pagrindinių veikėjų, gerai žinomas skaitytojui.
11. Negalimas pigus sprendimas, kuomet nusikaltėliu yra vienas iš tarnų.
12. Nors nusikaltėlis gali turėti bendrininką, faktiškai istorija turi pasakoti apie vieno nusikaltėlio gaudynes.
13. Slaptoms draugijoms arba nusikaltėlių grupuotėms detektyve nėra vietos.
14. Tiek nusikaltimo, tiek jo išaiškinimo metodas turi būti protingas, logiškas ir moksliškai paremtas.
15. Išmintingam skaitytojui nusikaltimo išaiškinimas turi būti akivaizdus.
16. Detektyve nėra vienos išsamiems charakteriams, būdingiems grožinei literatūrai.
17. Nusikaltėlis negali būti profesionalas.
18. Negalima nusikaltimo paaiškinti kaip nelaimingo atsitikimo arba savižudybės.
19. Nusikaltimo motyvas turi būti asmeninis. Tai negali būti susiję su šnipinėjimu ar specialiosiomis tarnybomis.
20. Detektyvo autorius turi vengti šabloniškų sprendimų ir idėjų.

Autoriai

Žymiausi Aukso amžiaus autoriai: britai Margery Allingham, G.K. Chesterton, Agatha Christie, Edmund Crispin, R. Austin Freeman, Cyril Hare, Georgette Heyer, Anne Hocking, Michael Innes, Philip MacDonald, Gladys Mitchell, John Rhode, Dorothy L. Sayers, Josephine Tey, Patricia Wentworth.

Kitų šalių atstovai: Ngaio Marsh buvo kilusi iš Naujosios Zelandijos, Georges Simenon buvo belgas, rašęs prancūziškai, o Mary Roberts Rinehart, S. S. Van Dine, Earl Derr Biggers, John Dickson Carr, Ellery Queen, Erle Stanley Gardner ir Elizabeth Daly – amerikiečiai.