Demografinis senėjimas Europos Sąjungos šalyse
Demografinis senėjimas – pagyvenusių žmonių skaičiaus ir jų dalies bendrame gyventojų skaičiuje didėjimas. Tai ryški daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Europos valstybių, gyventojų raidos XIX-XXa. sandūroje tendencija.
Demografinio senėjimo eiga priklauso nuo susiklosčiusios gyventojų amžiaus struktūros, praeities bei dabarties gimstamumo ir mirtingumo intensyvumo dinamikos. Kitaip sakant, demografinis senėjimas yra arba gyventojų skaičiaus jauno žmogaus grupėse santykinio mažėjimo (vadinamasis senėjimas „iš apačios“, kai siaurėja gyventojų piramidės pagrindas), arba sparčiai didėjantis senyvo amžiaus žmonių skaičius (vadinamas senėjimas „iš viršaus“, kai platėja gyventojų piramidės viršūnė) rezultatas.
Senyvo amžiaus žemutine riba demografijoje nuo 1982 m. laikoma 60 metų. Šis kriterijus buvoprimtas Pasaulinėje senėjimo asamblėjoje ir juo vadovaujasi dauguma institucijų, tarptautinių organizacijų bei Eurostato statistikai (nors dabartinėje literatūroje galima sutikti ir 65 m. kriterijų).
Istorinis kontekstas redaguoti
Europos demografinis senėjimas pirmą kartą išryškėjo Prancūzijoje. Ji 1870 m.peržengė demografinės senatvės slenkstį – 12 % senesnių negu 60 metų gyventojų proporciją. XX a. pirmoje pusėje tai buvo pastebėta ir Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Bet XX a. viduryje jau visos Europos Sąjungos narės, išskyrus Maltą bei Lenkiją, pasiekė 10-14,9 % senyvo amžiaus žmonių rodiklį.
Demografinį senėjimą Europoje antroje XXa. pusėje atskirais laikotarpiais lėmė skirtingo pobūdžio veiksmai, todėl šis procesas turi kelis etapus. Pirmasis – 1950–1960 m., kada senyvo amžiaus žmonių dalis didėjo palengva ir tolygiai, dėl pokario laikotarpio „kūdikių bumo“ (gimstamumo protrūkio) Vakarų Europos šalyse ir dėl staigaus kūdikių mirtingumo sumažėjimo Rytų Europos dalyje šiek tiek padidėjo ir vaikų dalis. Taigi, to laikotarpio pokyčiai vyko darbingo amžiaus žmonių dalies sąskaita (žr. Lentelė nr. 1 ir žr. Lentelė nr. 2).
1950 metai. Lentelė nr. 1
| Amžiaus grupės | Vakarų Europa | Pietų Europa | Rytų Europa |
|---|---|---|---|
| 0-14 | 24.0 | 31.3 | 29.0 |
| 15-59 | 61.7 | 59.6 | 61.4 |
| 60 metų ir vyresni | 14.3 | 9.1 | 9.6 |
1960 metai. Lentelė nr. 2
| Amžiaus grupės | Vakarų Europa | Pietų Europa | Rytų Europa |
|---|---|---|---|
| 0-14 | 24.2 | 32.4 | 29.8 |
| 15-59 | 59.9 | 57.6 | 59.3 |
| 60 metų ir vyresni | 15.8 | 10.0 | 10.9 |
Vėliau, 1960–1980 m., prasidėjus sparčiam gimstamumo mažėjimui, prasidėjo gyventojų senėjimas „iš apačios“. Nuo 1980 m. senėjimas „iš apačios“ lieka svarbus, bet vis didesnę reikšmę, pastoviai mažėjant mirtingumui vyresniame amžiuje, turi pagyvenusių bei senyvų žmonių skaičiaus santykinis didėjimas.
1960–2003 m. suminis gimstamumo rodiklis ES valstybėse nukrito iki lygio, kuris jau nebeužtikrina kartų kaitos. Senbuvėse ES valstybėse, vidutinis šio rodiklio dydis pakito nuo 2,59 iki 1,5. Žemiausias šis rodiklis yra šalyse, kurios pasižymi aukščiausiu demografinės senatvės lygiu : Graikijoje (1,25), Italijoje (1,26), Vokietijoje (1,31). Dar labiau gimstamumas sumažėjo Rytų bei Vidurio Europos šalyse, kurios nuo 2004 m. tapo ES narėmis (žr. Lentelė nr. 3, Lentelė nr. 4 ir Lentelė nr. 5).
Lentelė nr. 3
| 1960 | 1970 | 1980 | 1990 | 2000 | 2004–2005 | |
|---|---|---|---|---|---|---|
| ES-25 | 14.8 | 17.0 | 17.3 | 19.2 | 21.0 | 21.0 |
| ES-15 | 15.5 | 17.5 | 17.8 | 19.8 | 21.7 | 22.2 |
Lentelė nr. 4
Valstybės, ES senbuvės, kuriose yra didžiausias demografinis senatvės lygis
| 1960 | 1970 | 1980 | 1990 | 2000 | 2004–2005 | |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Italija | 13.5 | 15.9 | 16.8 | 20.4 | 23.9 | 26.0 |
| Vokietija | 17.1 | 19.7 | 19.2 | 20.3 | 23.0 | 26.0 |
| Graikija | 13.4 | 16.2 | 17.5 | 19.7 | 23.2 | 23.0 |
| Švedija | 16.8 | 19.5 | 21.8 | 22.8 | 22.2 | 24.0 |
Lentelė nr. 5
Valstybės narės nuo 2004 m.
| 1960 | 1970 | 1980 | 1990 | 2000 | 2004–2005 | |
|---|---|---|---|---|---|---|
| Čekija | 14.6 | 18.0 | 16.9 | 17.6 | 18.2 | 23.0 |
| Estija | … | 16.8 | 16.1 | 17.0 | 21.0 | 22.0 |
| Latvija | … | 17.3 | 16.5 | 17.6 | 21.2 | 23.0 |
| Lietuva | … | 15.0 | 14.3 | 16.0 | 18.5 | 20.0 |
| Kipras | … | … | … | … | 15.4 | 17.0 |
| Vengrija | 13.8 | 17.0 | 17.1 | 18.9 | 20.1 | 21.0 |
| Malta | … | … | … | … | 16.8 | 19.0 |
| Lenkija | 9.3 | 12.6 | 13.2 | 14.7 | 15.5 | 17.0 |
| Slovėnija | … | 14.7 | … | 15.6 | 19.0 | 21.0 |
| Slovakija | 10.7 | 13.8 | 13.3 | 14.8 | 15.4 | 16.0 |
Statistika redaguoti
Europos Sąjungoje gyvena per 70 milijonų 60 metų ir vyresnių gyventojų, t. y. kas penktas gyventojas yra pagyvenęs. Dėl mažėjančio gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės ES visuomenė spačiai senėja. Mažėjantis gimstamumas nebeužtikrina kartų kaitos: kad būtų užtikrinta kartų kaita, suminis gimstamumo rodiklis turėtų siekti bent 2,1, o 2008 m. ES šis rodiklis vidutiniskai buvo 1,53. ES gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 43,5 metų 1900 m. iki 75,5 metų 2000 m. Trečdalis visų Europos Sąjungoje gyvenančių žmonių ir apie penktadalis darbo jėgos jau yra 50-ies metų bei vyresni. Remiantis Eurostat duomenimis, 2008 m. ES vidutiniškai 46 % 55-64 m. amžiaus gyventojų dalyvavo darbo rinkoje. Pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis (tai 65 m. ir vyresnių nedirbančių gyventojų skaičiaus santykis su darbingo amžiaus (15-64 m.) gyventojų skaičiumi, išreikštas procentais. Eurostat) 2008 m. buvo 25 %. Prognozuojama, kad 2020 m. šs rodiklis padidės iki 31 %, o šio šimtmečio viduryje – net iki 50 %.
ES socialinės politikos pagyvenusiems žmonėms raida redaguoti
Pagyvenę žmonės, kaip socialinė grupė, neturėjo reikšmingos įtakos ES socialinės politikos atsiradimo ir raidos istorijoje. Jie nebuvo atskirai pažymėti nei Paryžiaus (1915 m.), nei Romos (1957 m.) sutartyse. Tik, Europos Ekonominės Bendrijos steigimo (Romos) sutartyje buvo paminėta, kad skirtingas vyresnio amžiaus žmonių traktavimas šalyse narėse, gali būti kliūtimi veiksmingai kuriant bendrąją rinką.
Vienos pirmutinių Europos Sąjungos garantijų senyvo amžiaus asmenims buvo įtvitrintos 1961 m. Europos socialinėje chartijoje. O nuo XX a. VIII dešimtmečio senyvo amžiaus žmonių problemos minimos daugelyje ES antrinės teisės dokumentų. 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje pripažinti senyvo amžiaus žmonių polinkiai į nepriklausomo gyvenimo gyvenimą.
1993 m. Europos Komisija (EK) paskelbė Pagyvenusių žmonių ir kartų solidarumo metais.
1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje buvo įtrauktas naujas straipsnis, draudžiantis diskriminuoti dėl įvairių požymių, taip pat ir dėl amžiaus.
1999 m. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) paskelbė pagyvenusių žmonių metais.
Lisabonos startegijoje (2000 m.) pagyvenę žmonės yra įvardijami, kaip svarbiausias užimtumo išteklius. Todėl, vienu iš strategijos prioritetu tapo pagyvenusių žmonių įtraukimas į darbo rinką.
Taigi, "XX a. pabaigos politikos pagyvenusių žmonių atžvilgiu plėtros kryptys – strategijos, susijusios su visuomenės senėjimo problemomis; pagyvenusių žmonių gerovės ir socialinės aprėpties didinimu; kartų solidarumo puoselėjimu; nediskriminacijos plėtra. " (L. Dromantienė, 2011)
Šaltiniai redaguoti
- L. Dromantienė, V. Česnuitytė „Europos Sąjungos socialinė politika“, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2011.
- L. Dromantienė, „Socialinės Europos kūrimas“, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2008.
Literatūra redaguoti
- L. Dromantienė, V. Česnuitytė „Europos Sąjungos socialinė politika“, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2011. (258–279 p.)
- L. Dromantienė, „Socialinės Europos kūrimas“, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2008. (164–175 p.)