Atverti pagrindinį meniu
Deir el Medina
Set Maat
Deir el-Medina, Luxor, 3 Jan 2011 - panoramio (3).jpg
Deir el Medinos liekanos

Deir el Medina
Koordinatės: 25°43′44″ š. pl. 32°36′5″ r. ilg. / 25.72889°š. pl. 32.60139°r. ilg. / 25.72889; 32.60139Koordinatės: 25°43′44″ š. pl. 32°36′5″ r. ilg. / 25.72889°š. pl. 32.60139°r. ilg. / 25.72889; 32.60139
Vieta: Egiptas
Istorija
Pastatytas: apie 1550−1070 m. pr. m. e.
Laikotarpis: Naujoji Egipto karalystė
Tauta: egiptiečiai
Informacija
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 87

Deir el Medina (Deir al Medina, arab. دير المدينة, Dayr al-Madīnah) – archeologinė vietovė Egipte, vakariniame Nilo krante, kitapus šiuolaikinio Luksoro. Šioje vietovėje buvo kaimelis, kuriame gyveno darbininkai, dirbę gretimuose Karalių ir Karalienių slėniuose Senovės Egipto naujosios karalystės laikotarpiu apie 1550−1070 m. pr. m. e.

IstorijaKeisti

Deir el Medinos kaimelyje (senovėje vadinta Set Maat − „Tiesos vieta“, ir gyventojai − „Tiesos vietos tarnais“) gyveno kapų kalėjai, amatininkai, menininkai ir valdininkai, kurie vykdė Karalių ir Karalienių slėnių kapų įrengimą Senovės Egipto naujosios karalystės laikotarpio faraonams ir diduomenei. Geografiškai Tėbų nekropolio komplekse Deir el Medina yra tarp Ramezėjaus ir Medinet Habu šventyklų. Vietovė yra unikali tuo, kad leidžia istorikams tyrinėti, kaip gyveno to meto Senovės Egipto eiliniai piliečiai, ne karaliai, diduomenė ar žyniai. Savo socialiniu statusu kaimelio darbininkai neabejotinai buvo aukštesni už didžiąją dalį Senovės Egipto gyventojų valstiečių ir priskirtini to meto vidutiniajai klasei. Eilinių Senovės Egipto gyventojų namai buvo statomi iš saulėje degtų (džiovintų) plytų (plaušaplyčių). Ši statybinė medžiaga lengvai dūlėjo ir iš tokių statinių praktiškai nieko neišliko. Deir el Medina unikali tuo, kad joje pastatai buvo statyti iš akmenų ir išliko daug jų liekanų. Kaimelis buvo įrengtas slėnyje tarp kalvų dykumoje. Vandenį į kaimelį teko gabenti apie 1,5 km nuo Nilo, tačiau iš jo buvo patogiai pasiekiamos darbininkų pagrindinės darbo vietovės: Karalių ir Karalienių slėniai.

Deir el Medina pradėta kasinėti 1880-aisiais vadovaujant Gastonui Maspero, 1905−1909 m. vietovę tyrė italas Ernesto Schiaparelli ir 1917−1947 m. − prancūzas Bernard Bruyère. Kaimelio gyventojams Amenchotepo I ir Ramzio II valdymo metais pastatytos dvi šventyklos. Ptolemėjų valdymo metu (III a. pr. m. e.) pastatyta geriausiai išlikusi trečioji šventykla, skirta deivei Hator. Išliko netoliese įrengti daugelio kaimelio gyventojų kapai. Kaimelyje gyventa bent nuo 1500 m. pr. m. e., Tutmozio I valdymo laikotarpio, ką rodo išlikę įrašai su faraono vardu. Amarnos laikotarpiu (apie 1350−1320 m. pr. m. e.) kaimelis tikriausiai buvo laikinai apleistas. Didžioji dalis išlikusių statinių yra iš vėlesnių, 19 ir 20-os dinastijų metų. Kaimelyje vienu metu vėliau gyveno krikščionių vienuoliai, jis buvo išieškotas valstiečių, plėšikų, turistų. Kaimelyje rasta daug vertingų papirusų, iš kurių matyti to meto eilinių Egipto piliečių socialinis ir religinis gyvenimas, tačiau labai mažai juose užsimenama apie svarbius valstybės įvykius. Viena iš labiausiai paplitusių rastų užrašų formų buvo mažytės stelos, kurių kaimelyje tikriausiai netrūko dėl kapų kalėjų darbo pobūdžio. Kaimelio taip vadinamajame „šiukšlyne“ rasta daug ostrakų − puodininkystės gaminių duženų su inskripcijomis.

Kaimelio skulptoriai savo kapus tikriausiai įrengdavo naudodami Karalių slėnio kapams skirtus įrankius, sienų dekoravimo medžiagos tikriausiai irgi buvo panaudojamos iš likučių. Ramzių dinastijos pabaigoje, apie 1080 m. pr. m. e. prasidėjus suirutei valstybėje, kaimelio darbininkai, tikriausiai jų pačių saugumo labui, buvo perkelti prie Medinet Habu šventyklos. Kaimelyje gyveno apie 120 amatininkų ir jų šeimų, 19 dinastijos pabaigoje gyventojų skaičius galėjo pasiekti 1200. Vienu iš garsiausių radinių kaimelyje yra 1906 m. Ernesto Schiaparelli atrastas kapų architekto Cha ir jo žmonos Merit pilnai išlikęs kapas, kurio objektai buvo pergabenti į Italiją ir yra eksponuojami Turino Egipto muziejuje. Viename iš papirusų užrašytas 1152 m. pr. m. e. datuojamas kaimelio darbininkų nepaklusnumas, kuris įtrauktas į Gineso knygą kaip pirmasis istorijoje dokumentuotas streikas.[1]

GalerijaKeisti

LiteratūraKeisti

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti