Degarai
Degarai (angl. Degar, Montagnard) – Vietnamo etninė grupė, gyvenanti Centriniuose Vietnamo kalnuose.
Pavadinimas redaguoti
Pavadinimas montagnard yra prancūziškas ir reiškia 'kalniečiai, kalnų žmonės'. Jis atsirado laikais, kai Vietnamas buvo Prancūzijos kolonija.
Vietname ši tauta vadinama viet. thượng 'kalniečiai', nors šis pavadinimas tinka ir kitoms Vietnamo etninėms mažumoms. Žodis viet. thượng yra adaptuotas kiniškas žodis Shang (上). Dabar naudojamas oficialus pavadinimas yra viet. người dân tộc thiếu số 'mažumos žmonės'.
Istorija redaguoti
Prieš Vietnamo karą Centriniuose kalnuose gyveno 3,0–3,5 mln. žmonių, beveik visi – degarai. Dabar ten gyvena apie 4 mln. žmonių, iš jų tik 1 mln. yra degarai. Šiek tiek daugiau kaip 30 degarų genčių Centriniuose kalnuose sudaro daugiau kaip 6 etnines grupes, kalbančias malajų-polineziečių, tajų ir austroazinėmis kalbomis. Pagrindinės gentys pagal jų gausumą yra Jarai, radai, bahnarai, koho, mnongai ir stiengai.
Šios tautos anksčiau gyveno pajūrio rajonuose, tačiau nuo IX a. pradžios įsiveržę vietnamiečiai ir khmerai išstūmė juos į negyvenamus kalnus.
XIX a. prancūzų katalikų misionieriai atvertė dalį degarų į katalikybę. XX a. 4-tą dešimtmetį aktyviai veikė misionieriai iš JAV, daug degarų yra protestantai. Iš beveik 1 mln. degarų beveik pusė yra protestantai, o apie 200 tūkst. – katalikai. Didelė protestantų dalis degarų tarpe kėlė įtarimų Vietnamo komunistų partijai Vietnamo karo metais, nes buvo bijoma, kad dėl religijos degarai links bendradarbiauti su amerikiečiais, kurie daugiausia yra protestantai.
XX a. 6-to dešimtmečio viduryje iki tol labai izoliuoti degarai ėmė vis daugiau kontaktuoti su aplinkiniais Vietnamo gyventojais po to, kai Vietnamo vyriausybė ėmė stengtis įgyti daugiau galėjimo valdyti Centriniuose kalnuose. Po 1954 m. Ženevos sutarties į Centrinius kalnus atsikėlė dalis etninių mažumų iš Šiaurės Vietnamo. Degarų bendruomenės ėmė jausti poreikį stiprinti savo socialines struktūras ir tvirtinti savo identitetą.
1950 m. Prancūzijos vyriausybė Centriniuose kalnuose įsteigė Pays Montagnard du Sud (PMS) autonomiją, pavaldžią Vietnamo imperatoriui Bao Đại, kurį Prancūzija 1949 m. paskelbė nominalia valstybės galva kaip priešpriešą Ho Ši Mino Šiaurės Vietnamui. Kai prancūzai pasitraukė iš Vietnamo ir pripažino Vietnamo vyriausybę, degarų politinė nepriklausomybė smarkiai sumažėjo.
Degarai turi ilgą nesutarimų su vietnamiečių dauguma istoriją. Nors vietnamiečiai patys yra nevienalyčiai, jie turi bendrą kalbą ir kultūrą, jie sukūrė ir palaikė dominuojančias Vietnamo socialines institucijas. Degarai tame nedalyvavo. Tarp šių etninių grupių buvo daug įvairios pakraipos konfliktų, dėl žemės nuosavybės, kalbos ir kultūros išsaugojimo, galimybės mokytis, išteklių, politinio atstovavimo.
1958 m. degarai suorganizavo judėjimą, žinomą kaip BAJARAKA. Jo pavadinimas sudarytas iš pirmųjų žymiausių genčių pavadinimų raidžių. Judėjimas turėjo suvienyti gentis prieš vietnamiečius. Degarų bendruomenėse vėliau buvo suburta ir susijusi, gerai organizuota politinė ir kartais karinė organizacija, žinoma prancūziška pavadinimo santrumpa FULRO (Vieningasis prispaustųjų tautų išlaisvinimo frontas). FULRO tikslas buvo autonomija degarų gentims.
.jpg)
Prasidedant Vietnamo karui Pietų Vietnamo ir JAV politikai ėmė ieškoti būdų kaip iš Vietnamo etninių mažumų imti formuoti kariuomenę. JAV misija Saigone inicijavo, kad JAV armijos specialiosios pajėgos imtų mokyti degarus nekonvencinės karybos. Tie apmokyti degarai turėjo tapti potencialiais sąjungininkais Centriniuose kalnuose, kurie stabdys Vietkongo veiklą regione ir neleis čia Vietkongo šalininkams gausėti.[1] Vėliau degarų dalyvavimas kovinėje veikloje pasidarė dar svarbesnis, nes ėmė veikti Ho Ši Mino takas – trasa, kuria Šiaurės Vietnamas tiekė Vietkongo pajėgoms ginklus ir kitus išteklius. JAV kariškiai, ypač JAV armijos specialiosios pajėgos, regione ėmė įrengti bazines stovyklas ir rekrutavo nemažai degarų. Apie 40 tūkst. degarų kariavo kartu su JAV kareiviais ir tapo svarbia JAV pajėgų dalimi Centriniuose kalnuose. 1967 m. Vietkongo kareiviai išžudė 252 degarus Dak Sono kaime, kuriame gyveno apie 2 tūkst. žmonių. Šios Dak Sono žudynės buvo kerštas už degarų paramą Pietų Vietnamo valdžiai.
Žlugus Saigonui tūkstančiai degarų pabėgo į Kambodžą, nes bijojo, kad naujoji valdžia imsis represijų prieš juos už jų pagalbą JAV armijai. JAV kariškiai padėjo beveik dviem tūkstančiams degarų persikelti į JAV, kur dauguma jų apsigyveno Šiaurės Karolinoje. Be to, Vietnamo vyriausybė nuolat kėlė tūkstančius kaimiečių į derlingas žemes su kavamedžių plantacijomis.
Už pietryčių Azijos ribų didžiausia degarų bendruomenė yra įsikūrusi Grynsboro mieste (Greensboro) Šiaurės Karolinoje (JAV).[2]
Nuorodos redaguoti
- ↑ Kelly, Francis John (1989) [1973]. History of Special Forces in Vietnam, 1961-1971. Washington, D.C.: United States Army Center of Military History. pp. 6–7. CMH Pub 90-23. Suarchyvuotas originalas 2014-02-12. Nuoroda tikrinta 2013-05-19.
- ↑ http://cnnc.uncg.edu/pdfs/montagnards.pdf Archyvuota kopija 2010-06-24 iš Wayback Machine projekto.
- Condominas, Georges. We Have Eaten the Forest: The Story of a Montagnard Village in the Central Highlands of Vietnam. New York: Hill and Wang, 1977. ISBN 0-8090-9672-2
- Montagnard Foundation. Human Rights Violations: Montagnard Foundation Report, 2001 : Report on the Situation of Human Rights Concerning the Montagnards or Degar Peoples of Vietnam’s Central Highlands. Spartanburg, South Carolina: The Foundation, 2001.
- Montagnard Foundation. History of the Montagnard/Degar People: Their Struggle for Survival and Rights Before International Law. Spartanburg, South Carolina: The Foundation, 2001.
