De finibus bonorum et malorum
De finibus bonorum et malorum | |
| Autorius | Markas Tulijus Ciceronas |
| Šalis | Romos respublika |
| Žanras | Filosofija, dialogas |
| Sritis | Etika |
| Kalba | Klasikinė lotynų kalba |
| Išleista | 45 m. pr. m. e. |
De finibus bonorum et malorum (liet. Apie gėrio ir blogio ribas) – romėnų oratoriaus, politiko ir akademinio skeptiko Marko Tulijaus Cicerono sokratinis dialogas. Veikalą sudaro penkios knygos, kuriose vyksta trys dialogai. Dialogų metu Ciceronas aptaria filosofines epikūrizmo, stoicizmo ir Antiocho Askaloniečio platonizmo pažiūras, kurios palaiko hibridinę platonizmo ir aristotelizmo idėją. Traktatas yra sudarytas taip, kad kiekviena filosofinė sistema yra aprašoma vienoje knygoje, o ginčijama kitoje (išskyrus Antiocho požiūrį, kuris ir paaiškinamas, ir ginčijamas penktojoje knygoje). Knygos idėja buvo pradėta vystyti 45 m. pr. m. e. vasarą ir buvo parašyta per maždaug pusantro mėnesio. Kartu su Tusculanae Quaestiones, parašytu netrukus po to, ir Academica, De finibus bonorum et malorum yra vienas plačiausių Cicerono filosofinių kūrinių.
Ciceronas knygą dedikavo Markui Junijui Brutui.[1]
Turinys redaguoti
Pirmoji ir antroji knygos (Liber Primus ir Liber Secundus) redaguoti
Pirmosios dvi knygos yra dialogas tarp jo ir jauno epikūriečio Lucijaus Torkvato, vykstantis Cicerono namuose Kumuose. Tuo tarpu kitas jaunas romėnas Gajus Triarijus klausosi. Pirmojoje knygoje pašnekovai pristato epikūriečių hedonizmo teoriją, teigiančią, kad malonumas aponijos (skausmo nebuvimo) pavidalu laikomas aukščiausiu gėriu. Antrojoje knygoje Ciceronas kritikuoja šį požiūrį bei epikūriečių malonumo apibrėžimą ir teigia, kad nenuoseklu malonumą laikyti skausmo nebuvimu ir galutiniu gėriu, nes tai yra ne vienas gėris, o dvi skirtingos gėrybės.
Trečioji ir ketvirtoji knygos (Liber Tertius ir Liber Quartus) redaguoti
Kitose dviejose knygose yra aptariama stoikų etika. Trečiojoje knygoje Cicerono pašnekovas Markas Porcijus Katonas pristato stoikų doktriną. Čia Ciceronas į lotynų kalbą įveda stoikų vartojamus techninius terminus. Aukščiausias ir vienintelis stoikų gėris yra dorybė (moralinis gėris). Ketvirtojoje knygoje Ciceronas abejoja šia dogma, argumentuodamas tariamą natūralią būseną („lopšio argumentas“), taip pat problemas, kylančias dėl stoikų doktrinos numatyto kitų gėrybių nevertinimo.
Penktoji knyga (Liber Quintus) redaguoti
Paskutinėje knygoje Ciceronas dialogo tarp savęs ir kelių draugų forma pristato eudemonizmo teoriją, kurią dėstė Antiochas Askalonietis. Ši teorija traktuoja aristotelizmą kaip platonizmo pogrupį. Taip pat ši teorija kaip aukščiausią gėrį apima tiek dorybę, tiek išorines gėrybes. Knygos pabaigoje Ciceronas sukritikuoja loginius šio mokymo neatitikimus, bet kalba trumpiau ir tik apie detales, o ne apie platesnius principus. Tada Ciceronas pareiškia, kad jis pats, nors ir ne be išlygų, vadovaujasi šia filosofijos mokykla, gerbdamas vertingus ankstesnėse knygose pateiktų mokymų aspektus.
Palikimas redaguoti
Grafinio dizaino srityje dažnai naudojamas Lorem ipsum tekstas yra paimtas būtent iš De finibus bonorum et malorum pirmosios knygos, kurioje kalbama apie epikūrizmą.[2] Originalaus Lorem ipsum teksto žodžiai buvo pakeisti, pridėti arba pašalinti tam, kad jis būtų beprasmis, todėl tekstas neturi jokios realios reikšmės.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ * De Finibus. Book I, English translation by Harris Rackham, LacusCurtius
- ↑ „Description of the "Lorem ipsum dolor sit amet" text that appears in Word Help“. support.microsoft.com. Nuoroda tikrinta 2022-09-13.