Dešimties dienų karas
Dešimties dienų karas | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Slovėnija | Jugoslavija | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Janez Janša Lojze Peterle Milan Kučan Igor Bavčar |
Ante Marković[3] Veljko Kadijević Blagoje Adžić Konrad Kolšek Aleksandar Vasiljević | ||||||
Pajėgos | |||||||
35 200 karių 10 000 policininkų |
22 300 karių[4] | ||||||
Nuostoliai | |||||||
19 nužudytų 182 sužeisti |
44 nužudyti 146 sužeisti 4 693 paimti į nelaisvę | ||||||
Žuvo 12 civilių užsieniečių |
Dešimties dienų karas, dar žinomas kaip Slovėnijos nepriklausomybės karas – trumpas karinis konfliktas, vykęs 1991 m. tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, po to, kai Slovėnija paskelbė nepriklausomybę.
Karo prielaidos
redaguoti1980 m. mirus Jugoslavijos diktatoriui Josipui Broz Titui, Jugoslavijoje pradėjo reikštis etninė, religinė ir ekonominė įtampa, pradėjusi skaldyti šalį.
1987 m. serbų nacionalistas Slobodanas Miloševičius tapo Serbijos, didžiausios ir gyventojų skaičiumi skaitlingiausios Jugoslavijos respublikos, prezidentu. Labiau ekonomiškai išsivysčiusios Slovėnija ir Kroatija nenorėjo šelpti likusių skurdesnių respublikų. Be to, daugiausiai katalikiškos Slovėnija ir Kroatija priešinosi politiniam Serbijos ortodoksų dominavimui. Slovėnijoje 1990 gruodžio 23 įvyko referendumas, kuriame 88 % balsavusių pasisakė už respublikos nepriklausomybę. Slovėnija ir Kroatija abi paskelbė savo šalis nepriklausomas 1991 birželio 25 dieną.
Konfliktas
redaguotiUžtikrinusios savo sienų apsaugą, birželio 27 d. Slovėnijos pajėgos užėmė savo teritorijoje esančias Jugoslavijos karines bazes pagrobdami apie 2300 jugoslavų kareivių. Jugoslavijos liaudies armija nusiuntė į Slovėniją tankus ir subombardavo Liublianos oro uostą. Kovos baigėsi liepos 6 d., iš viso žuvus mažiau nei 100 karių, kai Jugoslavija nusiuntė savo pajėgas į Kroatiją kovoti prieš šios šalies nepriklausomybės judėjimą ir apsaugoti didelę ten gyvenusių etninių serbų populiaciją. Kroatijai tapus buferiui tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, Slovėnija išsaugojo savo nepriklausomybę ir tapo stabiliausia bei labiausiai klestinčia buvusios Jugoslavijos respublika.
Taip pat skaitykite
redaguotiIšnašos
redaguoti- ↑ Klemenčič, Matjaž; Žagar, Mitja (2004). „Democratization in the Beginning of the 1990s“. The Former Yugoslavia's Diverse Peoples: A Reference Sourcebook. ABC-CLIO. pp. 297–298. ISBN 978-1-57607-294-3.
- ↑ Lukic, Rénéo; Lynch, Allen (1996). „The Wars of Yugoslav Succession, 1941–95“. Europe from the Balkans to the Urals: The Disintegration of Yugoslavia and the Soviet Union. Oxford University Press. p. 184. ISBN 978-0-19-829200-5.
- ↑ Lenard J. Cohen, Jasna Dragović-Soso. State Collapse in South-Eastern Europe: New Perspectives on Yugoslavia's Disintegration. Purdue University Press, 2008. Pp. 323.
- ↑ J. Švajncer, Janez (May 2001). „War for Slovenia 1991“. 25 June 2001: 10 Years of Independence. Slovenska vojska.