David Woodard

amerikiečių rašytojas ir dirigentas
David Woodard
Vudardas 2020 m.
Gimė 1964 m. balandžio 6 d. (59 metai)
Santa Barbara, Kalifornija, Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Pilietybė amerikietis
Sutuoktinis (-ė) S. Vectomov
Pareigos dirigentas, rašytojas
Išsilavinimas The New School for Social Research
Kalifornijos universitetas Santa Barbaroje

Deividas Vudardas (angl. David Woodard, Apie šį garsą /ˈwʊdɑːrd/ (plačiau);[1] 1964 m. balandžio 6 d.) – amerikiečių dirigentas ir rašytojas. 1990-aisiais jis pirmą kartą pavartojo terminą prequiem – žodžių “prevencinis” ir “requiem” derinį, kad apibūdintų savo budizmo praktiką, kuomet kuriama muzika, atliekama per arba šiek tiek prieš jos subjekto mirtį.[2][3]

Į Los Andželo atminimo ceremonijas, kuriose D. Vudardas dirbo dirigentu ar muzikos direktoriumi, įeina ir 2001 m. pilietinė atminimo ceremonija, surengta prie „Angels Flight“ funikulieriaus, pagerbusi nelaimės auką Leon‘ą Praport‘ą ir jo sužeistą našlę Lolą.[4][5] Jis yra vedęs atminimo ceremonijas laukinės gamtos mirusiesiems, įskaitant mišias paplūdimyje, kur mirė rudasis pelikanas.[6][a] Yra žinoma, kad rengdamas partitūras jis mėgsta naudoti spalvotą rašalą.[7]

Timothy McVeigh‘as paprašė D. Vudardo diriguoti pirminėms mišioms jo egzekucijos išvakarėse Terre Haute, Indianoje.[8] Pripažindamas McVeigh‘o „siaubingą poelgį“, tačiau ketindamas ir suteikti paguodos, D. Vudardas sutiko ir su vietiniu pučiamųjų orkestru Šv. Margaritos Marijos bažnyčioje netoli „USP“ Terre Haute pirmą kartą atliko savo „Ave Atque Vale“ kompozicijos coda dalį auditorijai, kurioje buvo ir ateinančio ryto liudininkai.[9] Arkivyskupas Daniel‘ius M. Buechlein‘as, o vėliau kardinolas Roger‘is Mahony teikė peticiją popiežiui Jonui Pauliui IIm, kad šis palaimintų visą D. Vudardo partitūrą.[10][11][12]

D. Vudardo „Dreamachine“ (šiek tiek psichoaktyvių lempų) replikos buvo eksponuojamos meno muziejuose visame pasaulyje. Jo indėlis į literatūrinius žurnalus, tokius kaip „Der Freund“, apima raštus apie tarprūšinę karmą, augalų sąmonę ir Paragvajaus gyvenvietę Nueva Chermanija.[13][14]

Išsilavinimas redaguoti

D. Vudardas mokėsi privačiai ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje bei Kalifornijos universitete Santa Barbaroje.

Nueva Chermanija redaguoti

2003-iaisiais D. Vudardas buvo išrinktas tarybos nariu Juniper Hills (Los Andželo apygarda) Kalifornijoje. Eidamas šias pareigas, jis pasiūlė užmegzti ryšius su Paragvajaus miestu Nueva Chermanija. Siekdamas įgyvendinti savo planą, D. Vudardas išvyko į buvusią vegetarų/feministų utopiją ir susitiko su jos savivaldybės vadovybe. Po pirminio apsilankymo, susidūręs su „moralinio ir intelektualinio nuosmuko“ gyventojais,[15] jis nusprendė nebesiekti užmegzti ryšių, tačiau bendruomenėje rado objektą, kurį vėliau aprašė. Jį itin domina proto-transhumanistinės spekuliacinio planuotojo Ričardo Vagnerio (anglų k. Richard Wagner) ir Elisabeth Förster-Nietzsche, kuri su savo vyru Bernhard‘u Förster‘iu įkūrė ir gyveno vadinamojoje kolonijoje 1886–1889 m., idėjos.[16][17]

 
D. Vudardas ir V. S. Burroughs’as su „Dreamachine“ maždaug 1997 m.

2004 m., pripažindamas tvarius Nueva Chermanija įkūrimo idealų aspektus, D. Vudardas sukūrė chorinį himną „Šventoji mūsų džiunglių žemė“ (anglų k. Our Jungle Holy Land).[18][19]

Nuo 2004 iki 2006 m., sulaukęs tuometinio JAV viceprezidento Dick‘o Cheney palaikymo, D. Vudardas vadovavo daugybei ekspedicijų į Nueva Chermaniją.[20] 2011 m. Vudardas suteikė leidimą šveicarų rašytojui Christian‘ui Kracht‘ui skelbti kai kuriuos savo asmeninius susirašinėjimus, daugiausiai apie Nueva Chermaniją,[21] pagal Hanoverio universiteto įspaudą „Wehrahn Verlag“.[22] „F.A.Z.“ teigia, kad susirašinėjimo „[autoriai] panaikina ribą tarp gyvenimo ir meno“.[23]Der Spiegel“ teigia, kad „Penkeri metai“ (anglų k. Five Years) yra vėlesnio Kracht‘o romano „Imperija“ (Imperium) „dvasinis paruošiamasis darbas“.[24]

Pasak Andrew McCann‘o, D. Vudardas pradėjo „kelionę į tai, kas liko iš tos vietos, kur pirmųjų naujakurių palikuonys gyvena drastiškai sumažintomis aplinkybėmis“, ir buvo perkeltas, kad „patobulintų bendruomenės kultūrinį profilį ir pastatytų miniatiūrinius Bayreuth‘o operos namus toje vietoje, kur kadaise buvo Elisabeth Förster-Nietzsche šeimos reizdencija“.[25] Pastaraisiais metais Nueva Chermanija tapo genialesne vieta, kurioje galima rasti nakvynių vietų bei laikiną istorijos muziejų.

„Dreamachine“ redaguoti

Nuo 1989 iki 2007 m. D. Vudardas sukūrė Brion‘o Gysin‘o ir Ian‘o Sommerville‘io sukurto stroboskopinio įrenginio „Dreamachine“ replikas su iš vario arba popieriaus pagamintu, išpjovą turinčiu cilindru, apjuosiančiu elektrinę lempą, esančią ant motorizuoto pagrindo, pagaminto iš kokobolo arba pušies.[26] D. Vudardas teigė, kad stebint užmerktomis akimis aparatas gali sukelti psichines būsenas, primenančias intoksikaciją arba sapnavimą.[27][b]

Sutikdamas suteikti „Dreamachine“ William‘o S. Burroughs‘o 1996-ųjų Los Andželo apygardos meno muziejaus vizualiai retrospektyvai „Ports of Entry“,[28][29] D. Vudardas taip pat susidraugavo su pagyvenusiu autoriumi, kuriam padovanojo popierinį ir pušinį „Bohemiškąjį“ „Dreamachine“ modelį jo 83-iojo ir paskutiniojo gimtadienio proga.[30][31]Sotheby‘s“ aukcione 2002-aisiais pirmoji mašina buvo perduota privačiam kolektoriui,[32] o antroji mašina toliau skolinama iš Burroughs rezidencijos „Spencer“ meno muziejui Lawrence, Kanzase.[33] 2019 m. kritiniame tyrime „Beat“ mokslininkas Raj Chandarlapaty iš naujo įvertino D. Vudardo „idėjas griaunantį“ požiūrį į beveik pamirštą „Dreamachine“.[34]

Pastabos redaguoti

  1. Pelikano atminimo ceremonijoje D. Vudardas dirigavo su replėmis vietoje dirigento lazdelės.
  2. 1990-aisiais D. Vudardas išrado psichotechnografinę mašiną, „Feraliminal Lycanthropizer“, kurios efektai yra tariamai atvirkštiniai nei „Dreamachine“.

Šaltiniai redaguoti

  1. Jones, D.; Roach, P. J. (2006). Cambridge English Pronouncing Dictionary (anglų) (17 leid.). Kembridžas: Kembridžo universiteto leidykla. p. 563. ISBN 9780521152532.
  2. Carpenter, S. (2001 m. gegužės 9 d.). „In Concert at a Killer's Death“. Los Angeles Times (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-03-22. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d.. {{cite news}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2022-03-28 siūlomas (pagalba)
  3. Rapping, A., Vudardaso portretas (Seattle: Getty Images, 2001 m.).
  4. Reich, K. (2001 m. kovo 16 d.). „Family to Sue City, Firms Over Angels Flight Death“. Los Angeles Times (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-03-28. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  5. Dawson, J. (2008). Los Angeles' Angels Flight (anglų). Mount Pleasant, SC, JAV: Arcadia Publishing. p. 125. ISBN 9781531637323.
  6. Manzer, T. (1998 m. spalio 2 d.). „Pelican's Goodbye is a Sad Song“. Press-Telegram (anglų). Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..{{cite news}}: CS1 priežiūra: url-status (link)
  7. Kracht, C.; Nickel, E. (2012). Gebrauchsanweisung für Kathmandu und Nepal: Überarbeitete Neuausgabe (vokiečių). Miunchenas: Piper Verlag. p. 173. ISBN 9783492276153.
  8. Günther, M., Gesichter Amerikas: Reportagen aus dem Land der unbegrenzten Widersprüche (Botropas: Henselowsky Boschmann Verlag, 2006), 30 psl.
  9. Siletti, M. J., Sounding the last mile: Music and capital punishment in the United States since 1976, J. Magee globojama disertacija, Ilinojaus universitetas Urbanoje-Šampeinėje, 2018 m., 240–241 psl.
  10. Wall, J. M. (2001 m. liepos 4 d.–10 d). „Lessons in Loss“. The Christian Century (anglų). p. 37. {{cite news}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  11. Vloed, K. van der, Straipsnis apie Vudardą, „Requiem Survey“, 2006 m. vasario 5 d. (anglų).
  12. Vudardas, D. (2006 m. kovo mėn). Vertė Zeitzas, Sofija. „Musica lætitiæ comes medicina dolorum“. Der Freund (vokiečių). 1 (7): 34–41. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  13. Carozzi, I. (2011 m. spalio 13 d.). „La storia di Nueva Germania“. Il Post (italų). Suarchyvuota iš originalo 2021-07-16. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  14. Porombka, S. (2008). 55 Klassiker des Kulturjournalismus (vokiečių). Berlynas: B&S Siebenhaar Verlag. p. 247. ISBN 9783936962628.
  15. Tenaglia, F. (2015). Momus—A Walking Interview (anglų). Turinas/Milanas: Noch Publishing. pp. 39–40. ISBN 9781783018086.
  16. Kober, H. (2006 m. gegužės 18 d.). „In, um und um Germanistan herum“. Die Tageszeitung (vokiečių). Suarchyvuota iš originalo 2021-11-04. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  17. Lichtmesz, M. (2007). „Nietzsche und Wagner im Dschungel: David Woodard & Christian Kracht in Nueva Germania“ (PDF). Zwielicht (vokiečių). Suarchyvuota iš originalo 2022-06-18. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..{{cite news}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  18. Scheidemandel, N. (2004 m. rugsėjo mėn). „Der Traum in der Maschine“. Der Freund (vokiečių). 1 (1): 41–50. Suarchyvuotas originalas 2022-05-16. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  19. Horzon, R. (2021). The White Book (anglų). Berlynas: Suhrkamp Verlag. ISBN 9783518471272.
  20. Epstein, J. (2005 m. kovo 13 d.). „Rebuilding a Home in the Jungle“. San Francisco Chronicle (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2021-11-04. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  21. Schröter, J. (2015). „Interpretive Problems with Author, Self-Fashioning and Narrator“. In Birke, D.; Köppe, T. (eds.). Author and Narrator (vokiečių). Berlynas: De Gruyter. p. 113. ISBN 9783110348361.
  22. Woodard, D. (2012 m. kovo 26 d.). „In Media Res“. 032c (anglų): 180–189. Suarchyvuotas originalas 2022-05-13.
  23. Link, M. (2011 m. lapkričio 9 d.). „Wie der Gin zum Tonic“. Frankfurter Allgemeine Zeitung (vokiečių). Suarchyvuota iš originalo 2022-03-28. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  24. Diez, G. (2012 m. vasario 13 d.). „Die Methode Kracht“. Der Spiegel (vokiečių). Suarchyvuota iš originalo 2021-12-03. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  25. McCann, A. L. (2015 m. rugpjūčio 28 d.). „Allegory and the German (Half) Century“. Sydney Review of Books (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2021-12-03. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  26. Allen, M. (2005 m. sausio 20 d.). „Décor by Timothy Leary“. The New York Times (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-04-04. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  27. Woodard, D. (2006 m. lapkričio mėn.). „Programos pastabos“. programonline.de (anglų). Program Gallery. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  28. Knight, C. (1996 m. rugpjūčio 1 d.). „The Art of Randomness“. Los Angeles Times (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022-03-28. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  29. Bolles, D. (1996 m. liepos 26 d.–rugpjūčio 1 d). „Dream Weaver“ (PDF). LA Weekly (anglų). Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d.. {{cite news}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: url-status (link)
  30. Woodard, D. (2014 m. spalio mėn). „Literární večer s diskusí“. americkecentrum.cz (čekų). JAV ambasada Prahoje. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d.. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  31. Woodard, D. (2014 spalio mėn). „Burroughs und der Steinbock“. Schweizer Monat (vokiečių): 23. Suarchyvuotas originalas 2022-03-28. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  32. Carpenter, S. (2002 m. spalio 31 d.). „A vision built for visionaries“. Los Angeles Times (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2021-11-04. Nuoroda tikrinta 2022 m. birželio 6 d..
  33. Spencerio meno muziejus, „Dreamachine“, Kanzaso universitetas.
  34. Chandarlapaty, R. (2019). „Woodard and Renewed Intellectual Possibilities“. Seeing the Beat Generation (anglų). Džefersonas, NC: McFarland & Company. pp. 98–101. ISBN 9781476675756.

Nuorodos redaguoti