Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietė

Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietė
Memorialo kalnelis
Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietė
Koordinatės	55°13′41″š. pl. 23°33′32″r. ilg.
Vieta	Raseinių rajono savivaldybė
Seniūnija	Ariogalos seniūnija
Plotas	421 m²
Naudotas	1949–1950 m.
Tirtas	2010 m.
Registro Nr.	u. k. 33152

Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietė – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris, priklausęs Maironio rinktinės partizanams. Jis įrengtas Raseinių rajone, Ariogalos seniūnijoje. Partizanų vadavietės teritorija patenka į Raseinių miškų urėdijos Paliepių girininkijos Daugėliškių miško 25–ąjį kvartalą. Objektas paskelbtas istorijos ir memorialiniu paminklu (unik. kodas 33152), pritaikytas lankymui, yra įrengtas pažintinis takas.

Memorialo prieigos

Bunkerio anga

Pažintinio tako pradžia

Surasto archyvo vietoje

Vadavietės bunkeris pasiekiamas iš kelio  196  Ariogala–Raseiniai–Kryžkalnis  atkarpos Ariogala – Lesčiai ties Jučiais, kur pastatyta lankytino objekto nuoroda – 0,8 km į pietus nuo kelio. Pravažiavus kelio atkarpą mišku, pasukama į kelią plačia proskyna, kurioje nutiesta aukštos įtampos linija. Jos pakraštyje – objekto informacinė lenta.

Šiame miške buvo ir daugiau bunkerių. Vietos kraštovaizdis šiandien labai pakitęs – per Daugėliškių mišką apie 1970-uosius nutiesta magistralė  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda .

Daugėliškių miško bunkerio pažintinis takas

Pažintinį taką, skirtą partizaninio karo istorijai, 2015 m. rudenį įrengė Ariogalos gimnazistai, vadovaujami mokytojo Andriaus Bautronio, gavę lėšų iš JAV lietuvių Tautos fondo bei pasitelkę miestelio bendruomenę.

Takas prasideda miško pakraštyje, prie informacinio stendo, driekiasi apie 300 m. Jis supažindina su Lietuvos partizanų gyvenimu ir svarbiausiais įvykiais, nutikusiais pokaryje Daugėliškių miške. Take galima pamatyti ir susipažinti su atstatytu Prisikėlimo apygardos štabo bunkeriu, aplankyti atrastą partizanų vadavietės archyvo vietą. Visas pažintinis partizaninio karo takas, kuriame dar aplankomos Antano Jaugelio-Urbšio būrio partizanų žuvimo vieta ir partizanų ryšininko Albino Kęstučio Bersėno sodyba, driekiasi apie 4 km. Keliuose paruoštuose stenduose pateikiamos svarbios istorijos, partizanų gyvenimo detalės, pridėtos nuotraukos.

Memorialas

Partizanų vadavietės bunkeris įrengtas nedideliame kalnelyje, kurį juosia bevardis upelis, supa brandus miškas. Įrengtas priėjimo takas su tilteliu. Paminklinės teritorijos plotas – 421 m². Bunkerio įėjimo anga yra aikštelės viduryje, pridengta mediniu nukeliamu stogeliu. Šalia pastatytas tipinis betoninis atminimo ženklas su Vyčio kryžiaus siluetu viršūnėje, jo aukštis – apie 1,5 m. Ženkle padarytas įgilintas įrašas: „Šiame miške 1950-07-22 žuvo Prisikėlimo apygardos partizanai“. Teritorijoje stovi metalinis stiebas su iškelta Lietuvos vėliava, yra atokvėpio vieta su laužaviete. Partizanų archyvo radavietė, apie 50 m žemiau palei upelį, pažymėta atskiru informaciniu stendu.

Istorija

1948 m. balandžio 1 d. buvo įkurta paskutinė iš devynių buvusių partizanų apygardų – Prisikėlimo apygarda. Ji buvo suformuota padalijus buvusią Jungtinę Kęstučio apygardą į dvi (kita – Kęstučio apygarda) ir įjungta į bendrą Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį.

Pirmuoju apygardos vadu tapo Petras Bartkus-Žadgaila, štabo viršininku paskirtas Leonardas Grigonis-Užpalis. Prisikėlimo apygarda buvo sudaryta iš trijų rinktinių, Daugėliškių miške įrengtas LLKS štabo bunkeris priklausė Maironio rinktinei. Pagrindinis ir vienintelis gyvas istorinių įvykių liudininkas – LLKS štabo bunkerio ryšininkas Albinas Kęstutis Bersėnas-Stirniukas, Klajoklis (g. 1928 m.), gyvenęs tėvo eigulio Juozo Bersėno namuose Molupių kaime, Daugėliškių miško pakraštyje.

Daugėliškių miške bunkeris buvo įkurtas ne kaip nuolatinė gyvenamoji vieta, bet kaip susitikimams skirtas LLKS štabo bunkeris. Jis pastatytas 1948 m. balandžio mėn. Balandis pasirinktas neatsitiktinai, nes tuo metu miške mažiau lankosi žmonių. Bunkeris buvo pastatytas per savaitę. Darbus lėtino molinga žemė ir statybinių medžiagų trūkumas. Prie bunkerio dirbo du ar trys žmonės, dar keli partizanai budėjo sargyboje. Įrengus bunkerį, tų metų vasarą jame nebuvo lankomasi, nes reikėjo, kad išnyktų statybų žymės. Jame nebuvo renkamasi ir žiemoti. Į bunkerį sugrįžta tik kitais metais, t. y. 1949 m. pavasarį, po vasario mėn. įvykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, kuriame buvo įkurtas LLKS. Daugėliškių miško bunkeryje buvo spausdinami Prisikėlimo apygardos dokumentai, atsišaukimai ir kt.

1950 m. liepos 21 d. LLKS štabo bunkeryje šeši partizanai susirinko paskutinį kartą. Kitą dieną NKVD operacijos metu bunkeris buvo sunaikintas kartu drauge su ten buvusiais partizanais (vienas paimtas į nelaisvę). Vadavietėje liepos 22 d. kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 298-ojo pulko kareiviais žuvo:

• Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas, 1949 m. vasario 16 d. LLKS deklaracijos signataras Leonardas Grigonis-Užpalis, g. 1905 m.,
• Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės būrio vadas Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, g. 1916 (1922) m.,
• partizanas Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas, g. 1930 (1928) m.,
• partizanas Juozas Tomkus-Gabrys, g. 1920 (1924) m.,
• nežinomas partizanas slapyvardžiu Banga, g. 1928 m.

Partizanas Juozas Zinius-Nemunėlis, g. 1916 m., buvo sučiuptas gyvas. Kiti partizanai žuvo po įnirtingo susišaudymo galimai susisprogdinę granata. Jų bunkerį išdavė į nelaisvę paimta ir kankinimų neištvėrusi partizanų ryšininkė.

Pasak buvusio partizanų ryšininko Albino Kęstučio Bersėno prisiminimų, išsakytų 2010 m., bunkeris buvo įrengtas 1948 m. balandį ir naudotas kaip laikina slaptų susitikimų vieta. Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis sirguliavo ir slėpėsi tame bunkeryje. Jam reikėjo priežiūros ir medikamentų. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė, kol 1950 m. birželio 6 d. čekistai ją suėmė. Neišlaikiusi psichologinio spaudimo ryšininkė palūžo ir parodė partizanų bunkerį.

Lietuvoje 1950-aisiais rezistencinė kova vyko jau 6 metus, buvo daug žuvusiųjų. 1949–1950 m. buvo labai suaktyvėjęs MGB agentūrinis darbas, nuo 1946 m. Lietuvoje veikė specialieji būriai, kuriems teko užduotis silpninti gyventojų paramą. Apie 1950 m. partizanai laikėsi nedidelėmis grupelėmis, didieji mūšiai jau buvo įvykę.

Bunkerio likvidavimas

Bunkerio tragedijos pradžia laikytinas ryšininkės M. Pranevičiūtės suėmimas. Palūžusi ji sutiko dirbti agentės Paulinos slapyvardžiu. Po tardymų buvo parengtas operacijos planas bunkeriui likviduoti. Jis šturmuotas liepos 22 d. ankstų rytą, pakankamai surinkus informacijos. Operacija prasidėjo apsupus mišką, po to buvo izoliuotos bunkerio prieigos. Į mišką su šautuvų buožėmis atvarytas ryšininkas K. Bersėnas stovėjo su valdymo grupe. Nustatę bunkerio įėjimo dangtį, kariai ant jo numetė dvi granatas, paleido šūvius, tikėdamiesi partizanų pasidavimo. Tačiau jie atsakė išsviesdami granatas, atsišaudydami per bunkerio angą, bandydami prasiveržti. Pirmasis į mišką bandė išbėgti partizanas A. Meškauskas, antrasis, tikėtina, buvo L. Grigonis, tačiau jis nušautas kūnu užblokavo bunkerio angą. Spėjama, kad vienas iš atsišaudančių iš bunkerio partizanų buvo mirtinai sužeistas. Mūšio finalas – nuaidėję du pistoleto šūviai bunkerio viduje. Tai buvo dviejų žmonių priimtas paskutinis sprendimas. Po šių šūvių viduje liko tik sužeistasis Nemunėlis. Jo vėliau laukęs likimas – žūtis lageryje.

Prie bunkerio nutemptas K. Bersėnas buvo priverstas lįsti į vidų traukti kūnų. MGB darant bunkeryje išsamią apiešką, įvyko netikėtas incidentas – brūkštelėjus degtuką plykstelėjo ugnis. Ji nutraukė apiešką: reikėjo gelbėti sužeistus karius. Dėl gaisro ne viskas kruopščiai surinkta: liko net keletas ginklų, durtuvas, buities reikmenų, asmeninių daiktų, uniformos elementų.

Archeologiniai tyrimai

Bunkerį 2010 m. vasarą ištyrė patyrusių archeologų grupė, vadovaujama archeologų Gedimino Petrausko ir Vykinto Vaitkevičiaus. Jiems talkino Ariogalos gimnazijos mokiniai. Archeologiniai duomenys papildė turėtus liudininkų prisiminimus. Bunkeris buvo ištirtas kompleksiškai, pasitelkus kelių sričių specialistus – istorikus, archeologus, kariškius ir dar gyvą liudininką. Remiantis archeologine medžiaga sudaryti bunkerio brėžiniai, atsirado netgi unikali galimybė atkurti mūšio eigą. Tyrimų rezultatai buvo išsamiai paskelbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) periodiniame leidinyje „Genocidas ir rezistencija“ 2011 m. Nr. 2(30).

Tyrimai miške buvo vykdomi nuo gegužės 14 d. iki rugsėjo 5 d. Per du archeologinių tyrinėjimų mėnesius buvo rastos medinės bunkerio konstrukcijų liekanos ir daugiau nei 1000 radinių: sagos su Vyčiu, moliniai puodai, puodeliai, metaliniai dubenėliai, šaukštai, šakutės, prožektorius, veidrodėlis, žibalinė lempa, kastuvas, pjūklas ir dar daug kitų daiktų. Daugiausiai rasta šaudmenų – šovinių tūtelių, kulkų. Šalia bunkerio, kitame bevardžio upelio krante rasta nesprogusi rusiška granata RG–42, pačiame bunkeryje ir prie jo – granatų dalių. Šie radiniai liudijo aktyvų MGB būrio puolimą ir bunkeryje užspeistų partizanų priešinimąsi. Archeologų tyrimai patvirtino partizanų ryšininko prisiminimą, kad MGB kareiviams įsiveržus į bunkerį ir įžiebus degtuką, įvyko sprogimas ir įsiplieskė gaisras. Bunkerio sienos partizanų buvo impregnuotos žibalu siekiant išvengti pelėsio. Be to, rasta peršauto žibalo bakelio nuolaužų.

Radiniai iš bunkerio perduoti Raseinių krašto istorijos muziejui, kuriame yra skirta dalis ekspozicijos.

Atstatymo darbai

Vadavietės bunkerio vietoje 2000 m. buvo pastatytas LGGRTC atminimo ženklas. Atlikus archeologinius tyrimus buvo pradėti bunkerio atstatymo darbai. Minint 60-ąsias bunkerio likvidavimo metines, atstatymo darbus inicijavo Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas Andrius Bautronis. Atstatant bunkerį dalyvavo Ariogalos gimnazijos mokiniai, Ariogalos komunalinio ūkio darbuotojai. Atstatymo darbai truko apie savaitę.

2010 m. spalio 15 d. buvo organizuotos iškilmės bunkeriui pašventinti. Ariogalos miestelėnai ir svečiai buvo pakviesti į bunkerio atidarymo šventę. Parapijos klebonas G. Jankauskas pašventino bunkerį ir žūties vietoje pastatytą žymenį. Lietuvos prezidentūros garbės kuopos karių grupė trimis salvėmis pagerbė žuvusiųjų atminimą.

Bunkerio konstrukcija

LLKS štabo bunkeris buvo įrengtas tolygiai aukštėjančios kalvelės vakariniame pakraštyje. Iškastas rudame riebiame molyje ir užpiltas 40 cm storio miškožemio sluoksniu. Tyrinėjant atkastas buvusio bunkerio konstrukcijas, nustatyta, kad tai buvo 2x3 m ilgio patalpa, kurioje kas 65–70 cm palei ilgąsias sienas buvo įkalti ąžuoliniai kuoliukai. Lubos buvo iš ąžuolinių rąstų. Taip pat archeologinių tyrimų metu pavyko užčiuopti šiaurinėje sienoje buvusią ventiliacijos angą. Ji siejosi su anuomet stovėjusios eglės kelmo šaknimis. Dalį ryšininko prisiminimais pateiktų duomenų, atlikus archeologinius tyrimus, buvo galima pakoreguoti. Visų pirma nesutapo bunkerio aukštis. Daugėliškių miško bunkerio aukštis negalėjo viršyti 1,5 m, taigi vaikščioti jame stačiomis suaugę vyrai negalėjo. Gultai buvo įrengti 40–45 cm nuo žemės. Jie buvo padaryti iš dviejų neprikaltų lentų, kurios buvo išskleidžiamos tik einant miegoti. Dirbant bunkeryje viena lenta būdavo atlenkiama ir padaromas suolas, taip sutaupoma vietos. Stovėjo staliukas sukryžiuotomis kojomis („ožiukas“), žibalinė lempa prie sienos. Įėjimo anga buvo uždaroma piltuvo formos dėže, kuri atsiversdavo 90 laipsnių kampu. Dangtis buvo 70x40 cm dydžio, iš išorės maskuojamas skruzdėlynu. Nusileisti į bunkerio vidų buvo palikti du laipteliai iš nenukasto molio. Atsarginio išėjimo nebuvo.

Šiandien atstatytas bunkeris nesutampa su istoriniais ir archeologiniais duomenimis, yra kiek aukštesnis, taip pat jis didesnis.

Netikėtas radinys Daugėliškių miške

2014 m. lapkričio 5 d. Ariogalos gimnazijos jaunieji šauliai su vadovu, tvarkydami atstatyto bunkerio Daugėliškių miške aplinką, rado aprūdijusį metalinį konteinerį su Prisikėlimo apygardos štabo dokumentais. Atstatant vadavietę buvo tiriama ir buvusio archyvo vieta, tačiau tais metais nieko nebuvo rasta. Paaiškėjo, kad surastas metalinis konteineris – tai šovinių dėžė, kuri panaudota kaip dokumentų saugykla-archyvas. Archyvą sudarė daugiau nei 400 atskirų dokumentų, kurie datuojami 1948–1950 metais.

Unikalus radinys, galintis atskleisti iki šiol nežinomų Lietuvos partizanų istorijos paslapčių, buvo atvežtas į Vilnių ir, tarpininkaujant LGGRTC Genocido aukų muziejaus vadovui Eugenijui Peikšteniui, buvo perduotas Lietuvos ypatingajam archyvui. Dešimtmečius dūlėję partizanų dokumentai prastos būklės, įskaityti pokario kovotojų nutarimus ir įsakymus nelengva, todėl restauratoriams tai duos ne vienerius metus darbo.

Prisikėlimo apygardos štabo archyvo likučiai netoliese susprogdinto bunkerio pirmą kartą buvo aptikti partizanų ryšininko Bersėno dar 1997 m. Apie čia galimai esantį archyvą jis sužinojo 1950 m. iš partizano Juozo Ziniaus-Nemunėlio, kuomet jie kartu buvo gabenami į Kauną tardymui. Likęs gyvas partizanas ryšininkui pasakė, kad archyvas turėjo būti paslėptas šalia upelio, leidžiantis nuo bunkerio žemyn. Nebuvo abejojama, kad dar kažkas gali būti likę buvusio archyvo vietoje.

2014 m. rasti dokumentai greičiausiai yra to paties archyvo dalis.

Literatūra

• Čepulytė, Aistė. Partizanų bunkeris Daugėliškių miške: kompleksinių tyrimų studija ir šaltiniai. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Vilnius: Petro ofsetas, 2017. 247, [1] p. ISBN 978-609-420-583-5.

Nuorodos

• Ariogalos gimnazistų radinys miške atėmė žadą mokslininkams („Lietuvos ryto“ TV)
• Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio štabo bunkerio (UK 33152) archeologinių tyrimų 2010 m. ataskaita
• Partizanų bunkerių archeologiniai tyrimai Lietuvoje (Prisikėlimo apygardos bunkeriai Mėnaičiuose ir Daugėliškių miške)
• Ernestas Kuckailis. Partizanų bunkerių atstatymo klausimai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.