Atverti pagrindinį meniu

Danutė Dirginčiūtė (Tamulienė) (g. 1942 m. balandžio 10 d.) – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė (mecosopranas), viena žymiausių dainininkių Lietuvos operetės istorijoje, ilgametė Kauno muzikinio teatro Primadona.

Turinys

BiografijaKeisti

D. Dirginčiūtė gimė 1942 m. balandžio 10 d. Buitkiškių km. (Jurbarko raj.).

Būsimosios operetės primadonos karjera prasidėjo gana atsitiktinai ir netikėtai. 1959 m. baigusi Eržvilko vidurinę mokyklą, D. Dirginčiūtė planavo stoti į medicinos mokyklą, tačiau įstojo į Kauno ekonomikos technikumą, kurį 1961 m. baigusi, pradėjo dirbti Skaudvilės statistikos inspekcijoje. Tačiau ten jos darbas tęsėsi neilgai. 1963 m. ją pastebėjo saviveiklinio ansamblio vadovas, kurio paskatinta D. Dirginčiūtė tais pačiais metais įstojo į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinę J. Gruodžio konservatoriją), kur mokėsi solinio dainavimo A. Barniškio klasėje. Čia ją pastebėjo garsus to meto dainininkas G. Šmitas, ir jo iniciatyva 1966 m., dar tebūdama trečio kurso studentė, Danutė Dirginčiūtė pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre. Jos debiutinis vaidmuo buvo Flora Bervua G. Verdi operoje „Traviata“, vėliau, 1967 m., sekė Žmonos vaidmuo B. Gorbulskio operetėje „Trys vakarai“.

1968 m. D. Dirginčiūtė baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir tais pačiais metais sukūrė pagrindinį Grafienės Cedlau vaidmenį premjeriniame J. Strausso operetės „Vienos kraujas“ spektaklyje. Šis vaidmuo buvo D. Dirginčiūtės triumfo valanda – Lietuvos muzikiniame gyvenime suspindėjo jauna žvaigždė, ir visiems buvo aišku, jog tai naujoji operetės primadona. „Vienos kraujas“ tapo spektakliu „rekordininku“, nes iki šiol yra rodomas be pertraukos jau beveik 40 metų – tai precedento pasaulyje neturintis reiškinys, nes joks spektaklis jokioje pasaulio scenoje nebuvo taip ilgai rodomas be pertraukos. Tam, savaime aišku, didelės įtakos turėjo nepaprastai išraiškingai tiek vokaliniu, tiek vaidybos atžvilgiu kuriamas D. Dirginčiūtės Grafienės Cedlau vaidmuo.

Taip prasidėjo ilga D. Dirginčiūtės epocha Kauno muzikinio teatro ir Lietuvos operetės istorijoje – ji kūrė pagrindinius vaidmenis visose teatro statomose operetėse, miuzikluose bei kai kuriose operose.

1973 m. vyko Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkursas ir 31-erių metų D. Dirginčiūtė tapo jo laureate už itin gerai sukurtą Odetės vaidmenį E. Kalmano operetėje „Bajaderė“. Po ketverių metų, 1977 m., jai suteiktas prestižinis LTSR nusipelniusios artistės vardas, o 1984 m. D. Dirginčiūtė apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos garbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Šis spektaklis buvo nufilmuotas, rodomas per teleziviją bei susilaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo.

Vėliau D. Dirginčiūtė buvo apdovanota daugybe garbės raštų ir premijų. 1997 m. ji tapo prestižinio „Kristoforo“ prizo laureate operetės nominacijoje už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“. Reikia paminėti, kad iki 1997 metų „Kristoforo“ apdovanojimuose tokios nominacijos nebuvo, tačiau, norint įvertinti ir įamžinti ypatingai gerai, nepriekaištingai D. Dirginčiūtės sukurtą Viktorijos vaidmenį, buvo įsteigta operetės nominacija, ji tebėra ir iki šiol.

Jos „auksinis duetas“ su scenos partneriu Mykolu Rekiu susilaukė palankiausių įvertinimų tiek iš profesionalių muzikos kritikų, tiek iš operetės gerbėjų.

Žlugus Tarybų Sąjungai, lietuvių operetės primadona pasirodė užsienio scenose, kur buvo itin šiltai sutikta ir palankiai įvertinta.

Danutė Dirginčiūtė – viena iš nedaugelio dainininkių, atitinkančių visus operetės solistei keliamus reikalavimus – gražų, stiprų, puikiai valdomą balsą, išraiškingą prozą, ekspresyvią ir natūralią vaidybą, plastišką šokį. Jos vidinio grožio, nuostabių asmeninių savybių ir grakščios išvaizdos bei puikaus balso derinys suteikė kuriamiems vaidmenims nepaprasto žavesio ir šilumos.

2007 m. D. Dirginčiūtei įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už antraplanį Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Šis apdovanojimas parodė, kad D. Dirginčiūtė yra itin plataus diapazono artistė, galinti atsiskleisti tiek pagrindiniuose, tiek ir charakteriniuose vaidmenyse.

Svarbiausios biografijos datosKeisti

  • 1949–1959 m. mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje;
  • 1959–1961 m. mokėsi Kauno ekonomikos technikume;
  • 1963–1968 m. mokėsi Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje;
  • nuo 1963 m. – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė;
  • 1966 m. debiutinis Floros vaidmuo G. Verdi operoje „Traviata“;
  • 1968 m. itin sėkmingas pasirodymas premjeriniame J. Strausso „Vienos kraujo“ spektaklyje. Grafienės Cedlau vaidmuo – ilgo operetės primadonos kelio pradžia;
  • 1973 m. Lietuvos kūrybinio jaunimo apžiūros konkurso laureatė (už Odetės vaidmenį E. Kalmano operetėje „Bajaderė“);
  • 1977 m. suteiktas prestižinis L(TS)R nusipelniusios artistės vardas;
  • 1980 m. apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais;
  • 1984 m. apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos garbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“;
  • 1985 m. apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos garbės raštu;
  • 1988 m. dar kartą apdovanota Lietuvos Teatro Sąjungos darbės raštu už geriausią sezono vaidmenį – Grafaitę Maricą E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“;
  • 1986 m. apdovanota Kauno miesto garbės raštu;
  • 1990 m. apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais;
  • 1997 m. pirmoji prestižinio „Kristoforo“ prizo operetės nominacijos laureatė už Viktorijos vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Viktorija“;
  • 2007 m. D. Dirginčiūtei įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ už antraplanį Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį E. Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“.

Vaidmenys operetėseKeisti

  • Žmona – B. Gorbulskio „Trys vakarai“ (1967);
  • Grafienė Cedlau – J. Strausso „Vienos kraujas“ (1968);
  • Hana Glavari – F. Leharo „Linksmoji našlė“ (1970, 1988);
  • Panelė – K. Zelerio „Paukščių pardavėjas“ (1970);
  • Odetė – E. Kalmano „Bajaderė“ (1973);
  • Princesė – P. Abrahamo „Havajų gėlė“ (1974);
  • Serpoleta – R. Planquetto „Kornevilio varpai“ (1975);
  • Ninon – E. Kalmano „Monmartro žibuoklė“ (1975);
  • Safi – J. Strausso „Čigonų baronas“ (1976);
  • Silva – E. Kalmano „Silva“ (1978, 1992);
  • Violeta – J. Strausso „Linksmasis karas“, 1979;
  • Grafaitė Marica – E. Kalmano „Grafaitė Marica“ (1984);
  • Andželė Didje – F. Leharo „Grafas Liuksemburgas“ (1985);
  • Madlena – P. Abrahamo „Balius Savojoje“ (1990);
  • Fedora – E. Kalmano „Cirko princesė“ (1995);
  • Viktorija – P. Abrahamo „Viktorija“ (1996);
  • Venera – J. Ofenbacho „Orfėjas pragare“ (1997);
  • Baronienė – F. Leharo „Šypsenų šalis“ (2000);
  • Suzi Koko – F. Leharo “Grafas Liuksemburgas" (2002);
  • Panelė Renė – G. Kuprevičiaus Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ (2003);
  • Kunigaikštienė Kudenštain – E. Kalmano „Grafaitė Marica“ (2006).

Vaidmenys operoseKeisti

  • Flora – G. Verdi „Traviata“ (1966);
  • Mergelė – A. Dvořako „Undinė“ (1972);
  • Mergelė – A. Belazaro „Kupriukas muzikantas“ (1973);
  • Katarina – V. Šebalino „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1977);
  • Santuza – P. Mascagni „Kaimo garbė“ (1978);
  • Grafienė – U. Giordano „Andrė Šenjė“ (1999);
  • Žiogas – V. Kuprevičiaus operoje – balete vaikams „Žiogas ir skruzdės“ (1989)

Vaidmenys miuzikluoseKeisti

  • Bjanka – C. Porterio „Bučiuok mane, Keit“ (1968);
  • Gvendolina – G. Natschinskio „Mano draugas Bemberis“ (1969);
  • Sveta – A. Doluchaniano „Grožio konkursas“ (1969);
  • Miranda – B. Gorbulskio „Don Žuanas arba meilė geometrijai“ (1969);
  • Irena – D. Hermano „Hello Dolly“ (1971);
  • Karalienė Madlen – T. Dobržanskio „Karaliaus ložė“ (1972);
  • Vera – A. Ešpajaus “Dėmesio, filmuojam! (1972);
  • Ema – F. Lesserio “Kur Čarlis?” (1973);
  • Marcelė – A. Bražinsko „Pagramančio šnekučiai“ (1976);
  • Beatričė – G. Goberniko „Meile nežaidžiama“ (1978);
  • Gedė – F. Lesserio „Kaip daryti karjerą“ (1980);
  • Kirpėja – B. Gorbulskio „Adomas nenori būti Adomu“ (1981);
  • Olia – A. Kolkerio „Romanas vasarvietėj“ (1981);
  • Ji – R. Rasselo „Vėžlio diena“ (1983);
  • Eliza – F. Loewe „Mano puikioji ledi“ (1986);
  • Ema – G. Cabadzės „Mano pamišėlis brolis“ (1987);
  • Elza Šrėder – R. Rodgerso „Muzikos garsai“ (1998).

Vaizdo įrašaiKeisti

  • J. Štrauso operetė „Vienos kraujas“, nufilmuota 1982 m. Dirigentas S. Domarkas;
  • E. Kalmano operetė „Grafaitė Marica“, nufilmuota 1988 m. Dirigentas S. Domarkas, režisierius V. Staknys.

Įrašus galima įsigyti LRT (Lietuvos radijas ir televizija).

NuorodosKeisti