Dantiraštis

Dantiraštis, seniau dar vadintas kyliaraščiu, pleištaraščiu – rašto sistemų grupė, III–I tūkst. pr. m. e. naudota Mesopotamijoje rašyti šumerų, akadų, hetitų, eblų, huritų, urartų, elamitų, senovės persų ir kitomis kalbomis. Nuo kitų Senovės Artimuosiuose rytuose naudotų rašto sistemų skyrėsi pirmiausia danties formos ženklais bei horizontaliais ir vertikaliais brūkšneliais.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Raida ir įvairovė

Ankstyviausias dantiraštis susiformavo apie 2600 m. pr. m. e. iš šumerų rašto kaip savotiškas greitraščio variantas: užuot brėžus linijas molyje greičiau buvo tam tikra tvarka įspausti brūkšnelius. Taip susiformavo ankstyviausias dantiraščio variantas – šumerų dantiraštis.

Išvaizdos pokyčiai

Lentelė su dantiraščio įrašais (Neo-šumerų laikotarpis)

II tūkst. pr. m. e. dantiraščio pavyzdys

Kadangi dantiraštis buvo naudojamas 3 tūkstančius metų, jo išvaizda kito. Dantiraščio stilistikos istorijoje priimta išskirti tam tikrus periodus:

• Šumerų piktografinis raštas (apie 3000 m. pr. m. e.) – piešinėlių raštas, dar ne dantiraštis, kur atskiri ženklai buvo labai panašūs į savo realius prototipus.
• Šumerų piktografinio rašto II fazė (apie 2800 m. pr. m. e.) – įvyko ženklų rotacija, t. y. pasukimas 90 laipsnių kampu.
• Šumerų ideografinis raštas (apie 2600 m. pr. m. e.) – piktogramos įgijo abstrakčius pavidalus, nedaug siejamus su realiu prototipu.
• Šumerų dantiraštis (apie 2600 m. pr. m. e.) – atsirado tuo pačiu metu, kaip ir ideografinis raštas. Dėl to, kad rašant molyje pradėtas naudoti kitokio tipo įrankis (kalamas), įgijo dantiraščio išvaizdą. Tai buvo pirmoji tikrojo dantiraščio forma. Ji forma buvo perduota ir eblams, akadams, t. y. pradėta naudoti kitoms kalboms, ne tik šumerų. Tai inspiravo Eblos ir akadų dantiraščių susiformavimą.
• Neo-šumerų dantiraštis (III tūkst. pr. m. e. II pusė) – naudotas užrašyti šumerų kalbai, kuri tuo metu jau buvo betampanti liturgine kalba. Šioje fazėje galutinai nusistovėjo rašybos taisyklės, standartizuoti brūkšnių tipai.
• Senasis asirų dantiraštis (II tūkst. pr. m. e.) – naudotas užrašyti babiloniečių, asirų kalboms, dar labiau supaprastėjo, standartizavosi ženklų forma. Iš šios formos dantiraščio vystėsi daugiau ar mažiau savarankiški hetitų, huritų, urartų, Elamo dantiraščiai.
• Naujasis asirų dantiraštis (I tūkst. pr. m. e.) – naudotas užrašyti vėlyvajai akadų kalbai Asirijos ir Babilono imperijose.

Ženklo SAG galva raida

Struktūros pokyčiai

Per istoriją kito ir pati dantiraščio struktūra. Ankstyviausias, šumerų, dantiraštis buvo praktiškai ideografinis, nes čia vienas ženklas atitiko vieną sąvoką: t. y. dantiraščio ženklai reiškė atskirus žodžius. Tačiau jau šumerų dantiraščio laikais formavosi idėja, kad tuos pačius ženklus galima naudoti ir pagal fonetinę vertę, nekreipiant dėmesio į jo prasmę. Taip radosi pirmosios silabogramos.

Svarbi dantiraščio kaita prasidėjo kuomet šis raštas puvo pritaikytas užrašyti kitoms kalboms, t. y. ne šumerų, pirmiausia semitinei akadų kalbai. Semitai perėmė daug šumerų ideogramų, bet joms pritaikė savus, semitiškus tarimus. Tokiu būdu, pvz., ta pati ideograma (GALAM. „žuvis“) šumerų tekstuose buvo tariama ubi, o akadiškuose – abūtu. Tai dar labiau sukomplikavo ir taip jau egzistavusią ženklų polifoniją ir polisemiją.

Nuo III tūkst. pr. m. e. II pusės dantiraštis vystėsi viena kryptimi: mažėjo ideogramų, daugėjo silabogramų vartojimas. Ilgainiui susiformavo daugiau ar mažiau standartizuoti „skiemenynai“, t. y. galimos kalbose skiemenų variacijos su vienu ženklu vienam skiemeniui reikšti. Tai labai sumažino naudojamų ženklų skaičių. Tam tikrais laikotarpiais II–I tūkst. pr. m. e. Mesopotamijoje egzistavo „puristinės“ tendencijos, siekiant naudoti tik silabogramas. Tačiau ideografinio ženklų vartojimo iki galo taip ir neatsisakyta.

I tūkst. pr. m. e. I pusėje įvyko galutinis dantiraščio vystymosi pokytis: kai kuriose kalbose iš viso atsisakyta ideogramų ir dantiraštis tapo visiškai fonografinis. Pvz., Ugarito raštas dantiraščio ženklus naudojo kaip priebalsinį raštą, o persų dantiraštis buvo išimtinai silabografinis.

Helenizmo laikais dantiraštį išstūmė kitos rašto formos (pvz., graikų), ir jis buvo užmirštas. Paskutinis dantiračio tekstas, užrašytas naujuoju asirų dantiraščiu, datuojamas 75 m. pr. m. e.

Ženklo struktūra ir kodavimas

Dantiraščio ženklas, „grūdų prižiūrėtojas“ iš 31 brūkšnio ir 5 elementų, koduojamų kaip KAxGUR₇(SÍG.AḪ.ME.U). Jo šumeriškas tarimas – kaguruk

III tūkst. pr. m. e. II pusėje galutinai susiformavo dantiraščio rašymo taisyklės ir struktūra. Smulkiausias dantiraščio elementas buvo brūkšnys (šum. ge, ak. mihiştu), kurių egzistavo penkios rūšys: vertikalieji (pvz., DIŠ, „vienas“); horizontalieji (pvz., AŠ); įžambieji nukreipti į viršų; įžambieji, nukreipti į apačią; įspaudas (pvz., U, „dešimt“, vokiškai vadinami Vinkelhaken). Brūkšnių skaičius viename ženkle labai įvairavo. Buvo ženklų, kurie turėjo virš 30 brūkšnių.

Iš brūkšnių buvo sudaromi ženklo elementai. Jie turėdavo savo reikšmę ir garsinę vertę (neretai daug reikšmių ir garsinių verčių). Moksle, dešifruojant ir transliteruojant dantiračio ženklus, kiekvienas elementas turi savo sutartinį pavadinimą. Jam dažniausiai parenkamas šumeriškas ženklo tarimas. Pvz., ženklas , „liga“ yra vadinamas TAR, nors gali būti tariamas ir asilala, haš, heše, kud, kuksu, sila. Kai kuriais atvejais, kuomet du skirtingi elementai vadinami vienodai, prirašomas skaičius.

Šiuolaikiniuose dantiraščių žodynuose visi elementai grupuojami į 6 grupes, priklausomai nuo to, koks brūkšnys rašomas pirmiausia arba dominuoja. Tokiu būdu sudaromos grupės: AŠ (vienas horizontalus brūkšnys), TAB (du horizontalūs brūkšniai), EŠ₁₆ (trys horizontalūs brūkšniai), GE₂₃ (įžambusis brūkšnys), U (įspaudas) ir DIŠ (vertikalusis brūkšnys).

Vienas ženklas (šum. unadug, ak. unnedduku) susidėdavo iš vieno ar daugiau elementų, kurie galėjo būti jungiami įvairiais būdais. Tokio sudėtinio ženklo šiuolaikiniame moksliniame kodavime įrašomi visi elementų pavadinimai, tarp kurių rašomi sutartiniai ženklai. Elementų tarpusavio išsidėstymas ženkle gali būti įvairus:

• Elementai išsidėstę vienas po kito iš kairės į dešinę. Tokiu atveju jie atskiriami tašku arba ampersandu. Pvz., žymimas MAŠ.GU.GAR;
• Elementai išsidėstę vienas virš kito. Tada jie atskiriami / arba žodžiu over. Pvz., žymimas SU over SU;
• Elementai sujungiami tarpusavyje. Tada jie atskiriami pliusu;
• Vienas elementas juosia kitus elementus. Tada jie atskiriami X arba žodžiu times. Pvz., žymimas KAxKAR;
• Elementai išsidėstę ratu ar kryžiumi.
• Pasisukę elementai (tenu) ar elementai su „diakritiniais ženklais“ (gunu). Pvz., vadinamas ŠIR, o  – ŠIR-tenu.

Ženklo kodavimas tik parodo ženklo struktūrą, bet ne jo tarimą, kadangi jungiantis atskiriems elementams ženklas gali įgyti visiškai kitą fonetinę vertę. Pvz., aukščiau minėtas ženklas MAŠ.GU.GAR šumeriškai buvo tariamas idigna (paukščio rūšis), o KAxKAR sudarė ženklą PU₃ („burna“).

Naudojamų ženklų skaičius dantiraštyje palaipsniui mažėjo. Seniausias variantas – šumerų raštas turėjo apie 1,000 atskirų ženklų (skaičiuojant variacijas – apie 1500), XXIV a. pr. m. e. jų sumažėjo iki maždaug 600, o Hetitų dantiraštis ženklų naudojo apie 375. Egzistuoja Šiuo metu Unicode įtraukti 779 dantiraščio ženklai ir 103 skaitiniai dantiraščio ženklai.

Rašto struktūra

Dantiraštis – labai sudėtingos struktūros raštas. Didžiausią problemą sukelia tai, kad tas pats ženklas gali būti skaitomas daugybe būdų. Jis gali būti naudojamas ir kaip ideograma (t. y. žodį, savoką reiškiantis ženklas) ir silabogramas (fonetinį skiemenį reiškiantis ženklas). Be to, ideograma gali būti tariama šumerų ar akadų kalba.

Šį sudėtingumą parodo tokie pavyzdžiai:

• Atmetus šalutines reikšmes ir tarimus, ženklas (KUR) šumeriškai tariamas kur („šalis“), gin („kalnas“), o akadų kalba reiškia tą patį ir gali būti tariamas erşetu, mātu, šadû. Jis gali būti naudojamas kaip silabograma kur, gin, šat, nat, mat, neturinti jokios reikšmės. Tam tikrais atvejais jis netariamas, nes naudojamas kaip determinantas prieš vietovės pavadinimą;
• Ženklas (GIŠ) šumeriškai tariamas ĝeš ar ĝiš („medis“), o akadų kalba reiškia tą patį ir gali būti tariamas işu. Jis gali būti naudojamas kaip silabograma is, iz;
• Ženklas (AN) šumeriškai tariamas an („dangus“) ar diĝir („dievas“), o akadų kalba gali būti tariamas šamû („dangus“), iltu, ilu („dievas“). Jis gali būti naudojamas kaip silabograma an;

Ideografinis vartojimas

Svarbesnieji determinantai (Neo-šumerų stilius)

Ideogramos žymėjo sąvoką, t. y. tam tikrą reikšminį žodį, ir pradiniame dantiraščio vystymosi etape sudarė didžiąją dalį visų ženklų. Jie taip pat turėjo savo fonetinę reikšmę.

Labai daug ideogramų turėjo labai platų reikšmių spektrą, taigi, joms buvo būdinga polisemija ir taip pat polifonija. Ši polisemija galėjo atsirasti dėl kelių priežasčių:

• Tas pats ženklas galėjo apimti kelias artimas, sinonimines reikšmes. Pvz., vienas ženklas (KA) galėjo žymėti sąvokas „burna“ (kag), „kalbėti“ (dug, e), „balsas“ (gu), „žodis“ (inim);
• Tas pats ženklas galėjo žymėti panašaus tarimo, tačiau tarpusavyje prasmiškai nesusijusias sąvokas. Pvz., ženklas LAGAB galėjo reikšti „gabalas“, „skolos raštas“, „perviršis“, „tvora“, nes jie visi šumerų kalboje buvo tariami lagab.

Dvi skirtingos ideogramos susijungę galėdavo sudaryti sudėtinį žodį, turintį naują prasmę. Pvz., ženklas A („vanduo“) naudojamas su kitais ženklais, galėjo sudaryti sąvokas a tu („plauti“), a ĝar („irigacija“), a rah („nuskęsti“) ir pan.

Kartais žodžių reikšmes identifikuoti padėdavo ideogramos, kurios nebuvo tariamos. Tai – vadinamieji determinatyvai. Jie nurodydavo sąvokos priklausomybę tam tikrai kategorijai: kad tai yra medžio (GEŠ), paukščio (MUŠEN), audinio (TUG), indo rūšis (DUG) ir pan. Transliteruojant determinantai žymimi šumeriškais pavadinimais pakeltu šriftu.

Silabografinis vartojimas

Dalis hetitų naudotų silabogramų

Silabogramos (skiemeniniai ženklai) nebuvo atskirai sukurti ženklai, bet tos pačios ideogramos, naudojamos ne pagal reikšmę, o pagal tarimą. Tokiu būdu ženklas „vanduo“ galėjo būti naudojamas ir kaip silabograma a. Dėl gana sudėtingos jas naudojusių kalbų fonetinės struktūros, silabogramų kiekis nebuvo aiškiai apibrėžtas. Jas galima skirstyti į priebalsio-balsio, balsio-priebalsio ir priebalsio-balsio-priebalsio silabogramas.

Artimuosiuose rytuose buvo naudojami šie priebalsiai: b, d, g, ḫ, k, l, m, n, p, r, s, š, t, z. Jie buvo derinami su keturiais balsiais (a, e, i, u). Taip galėdavo atsirasti tokie skiemenys, kaip ba, me, ni, ur, kab ir pan.

Pritaikant dantiraštį kitoms kalboms, buvo įvestos papildomos silabogramos: asirų kalbai reikėjo priebalsių q, ṣ, ṭ, o hetitų kalbai – priebalsio w.

Rašymo būdai ir knygos

Kalamas – rašymo įrankis

Dantiraščio įrašai galėjo būti iškalami akmenyje, taip pat rašyti odoje, papiruse, vaško lentelėse, tačiau dažniausiai jie buvo įspaudžiami molio lentelėse. Būtent dėl to susiformavo labai savita dantiraščio išvaizda.

Molio lentelės ( šum.: dub, ak. ţuppu) buvo naudojamos dar minkštos. Paprastai naudotos standartinės stačiakampės 2,5 cm storio lentelės, kurių dydis galėjo įvairuoti nuo 2,4x2 37x22 cm. Tačiau paplitę ir moliniai vinys, cilindro formos dirbiniai.

Ženklai buvo įspaudžiami specialiu nendriniu įrankiu kalamu (šum.: gidub, ak. qan ţuppi) jų paviršiuje. Kadangi molis greitai džiūdavo, dirbti reikėdavo labai greitai. Po to, kai lentelė būdavo išrašoma, ji buvo džiovinama saulėje. Ypač svarbūs dokumentai buvo degami krosnyse ir vėliau archyvuojami, kas leido jiems išlikti tūkstančius metų. Mesopotamijos gyventojai buvo atradę ir dantiraštinę spaudą: tam pagal išdegtą lentelę buvo padaromas molinis „negatyvas“, kuris buvo išdegamas ir leidavo antspaudo principu tiražuoti reikiamą lentelių kiekį Raštas buvo išimtinai visuomenės elito privilegija, ir juo rašydavo tik specialiai tam apmokyti žmonės – raštininkai (šum.: dubsar, ak. ţupšarru).

Buvo galima aprašyti abi lentelės puses. „Knygą“ sudarydavo kelios dešimtys ar net šimtai lentelių, kurios buvo numeruojamos. Taip pat naudoti kustodai – lentelės apačioje parašoma kitos lentelės pirmoji eilutė, o kitoje lentelėje parašoma prieš tai buvusios lentelės paskutinė eilutė ir t. t. Tokios knygos buvo saugomos gerai, sistemingai tvarkomuose archyvuose ir bibliotekose. Viena didžiausių dantiraščio lentelių bibliotekų buvo Ašurbanipalo biblioteka.

Dešifravimas

Georgas Frydrichas Grotefendas

XVII amžiaus Neapolio pirklys Pjetras de la Valesas pirmasis į Europą parvežė dantiraščio pavyzdžių. Nuodugnesnius Mesopotamijos civilizacijų tyrimus XVII a. pradėjęs Neapolio pirklys P. de la Valė pirmasis spėjo, kad brūkšneliai yra senovinis raštas.

XIX a. pirmojoje pusėje dantiraštį (fonografiniu principu sudarytą persų dantiraštį) iš dalies iššifravo Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mokytojas Georgas Frydrichas Grotefendas. Jo darbus tęsė prancūzas Henris Roulinsonas, ir apie 1837 m. persų dantiraštis buvo galutinai iššifruotas.

Nors persų dantiraštis dalijasi labai nedidele ženklų aibe su kitais dantiraščiais, tyrinėtojams labai padėjo trikalbiai Behistuno įrašai, parašyti senovės persų, elamitų ir babiloniečių kalbomis. Tai leido lėtą, bet sėkmingą akadų dantiračio iššifravimą, kurį vykdė vokietis Julius Opertas, britas Viljamas Henris Foksas Talbotas, prancūzas H.Roulinsonas ir airis Edvardas Hinksas. Visi jie savarankiškai dalinai iki 1857 m. iššifravo akadų dantiraštį, kuris leido sėkmingą kitų variantų (hetitų, urartų, huritų, šumerų) dantiraščių iššifravimą.

Dantiraščio iššifravimas pagimdė naują orientalistikos sritį – asirologiją.

Nuorodos

• Dantiraščio skaitmenys
• Šumerų kalba
• Akadų kalba

Nuorodos

• Dantiraščio ženklų sąrašas (Neo-asirų variantas)
• Šumerų ženklų sąrašas
• Babiloniečių dantiraščio lentelių kopijos Archyvuota kopija 2009-03-21 iš Wayback Machine projekto.
• Apie dantiraštį ir ženklų žodynas Archyvuota kopija 2010-03-29 iš Wayback Machine projekto.