Colingerio stogas

Colingerio stogas (vok. Zollingerdach) – medinių konstrukcijų nuožulnaus stogo tipas. Pavadintas vokiečių išradėjo Frydricho Colingerio (vok. Friedrich Zollinger) vardu.

Colingerio konstrukcijomis perdengta Augustiniečių bažnyčia Heilbrone (1926 m.)
Pusinis Colingerio stogas įrengtas virš gyvenamo namo Klaipėdoje, Daržų gatvė Nr. 10 (2015 m. vaizdas)

IstorijaKeisti

Sparčiai augančiuose pramoniniuose Vokietijos miestuose XIX a. pab. – XX a. pr. sklypų ir gyvenamųjų namų statybų kaina nuolat augo. Padėtis dar labiau susikomplikavo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai dalis pastatų buvo sunaikinta arba apgriauta.

Merzeburgo miesto savivaldybės statybų priežiūros inžinierius Frydrichas Colingeris (1880–1945) užpatentavo naują stogų tipą, kai vietoj įprastinių gegnių ir grebėstų panaudojamos dvigubo pjovimo lentos, sujungtos tarpusavyje varžtais ir suformuojančios išlenktą perdangą. Po tokiu stogu susiformuoja didesnė erdvė, kartu laimint papildomo gyvenamojo ploto. Medienos tokiom konstrukcijom sunaudojama mažiau, be to, supaprastėja ir atpinga statybos technologija (pvz., nedidelį Colingerio stogą gali įrengti eilinis gyventojas).

Spėjama, kad pirmieji tokio tipo Colingerio stogai Merzeburge buvo įrengti dar 1922 m. Taip pradėta dengti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir hales, bažnyčias, sandėlius ir garažus, kt. pastatus. Susikūrė visoje Vokietijoje veikianti statybų bendrovė Deutsche Zollbau–Licenz–Gesellschaft m.b.H., 1926 metais išleistame įmonės reklaminiame biuletenyje nurodyta, kad įrengtų Colingerio stogų plotas jau siekė 850 000 m².[1] Minimais metais bendrovė peraugo į bendraeuropinį sindikatą Europäische Zollbau–Syndikat A.G..

1928 m. Junkerio bendrovė Desau mieste sukūrė ir ėmė pardavinėti analogiškų metalinių konstrukcijų stogines–garažus, tokiuose pastatuose buvo laikomi ir remontuojami lėktuvai. Po teisminių ginčų su Europäische Zollbau–Syndikat A.G. galiausiai buvo sutarta tokio tipo stogą vadinti Junkers–Zollbau–Lamellendach.[2] Spėjama, kad tokia stoginė-garažas stovėjo ir senajame Klaipėdos oro uoste (pokaryje nugriauta).

Po Antrojo pasaulinio karo statybose vis dažniau imta naudoti kitas metalines ar betonines stogo konstrukcijas ir inž. Colingerio išradimas buvo primirštas.

KonstrukcijaKeisti

 
Lentų jungimo varžtais mazgas

Colingerio stogo laikančios konstrukcijos gaminamos iš briaunotų lentų, tarpusavyje sujungtų metaliniais varžtais su veržlėmis ir tarpinėmis. Lentos paprastai būna 2,0–2,5 m ilgio; skerspjūvio matmenys turi būti ne mažesni kaip 3 × 20 cm. Žvelgiant iš vidaus po darbų pabaigos matosi korėta netaisyklingų rombų pavidalo sistema, joje galima įpjauti stoglangius ar apkalti plokštėmis. 1922–1923 m. tokio tipo stogai buvo patikrinti, apkraunant juos papildomu svoriu. Po Dresdeno ir Hanoverio aukštųjų technikos mokyklų specialistų patikrinimo jie pripažinti tinkami eksploatacijai.[3]

Privalumai:

  • skliautinės stogo konstrukcijos estetiškai gerai atrodo, leidžia naudingiau išnaudoti palėpinę erdvę;
  • 40 % ir daugiau sumažėja panaudotos medienos išeiga;[4]
  • galima efektingiau panaudoti statybinę medieną (vietoj ilgų gegnių ir grebėstų pjaunamos trumpesnės lentos, atsižvelgus į medienos ydas);
  • tinklinio kevalo tipo perdangoje apkrovos persiskirsto ir nebereikia tarpinių atramų kaip įprastiniame stoge;[5][6]
  • montavimas yra labai paprastas, jį gali atlikti ir žemesnės kvalifikacijos darbininkai.[2]

Trūkumai:

  • lentų skerspiūviai nedideli ir kilusio gaisro metu konstrukcija greitai sudega;[2]
  • Colingerio stogo montavimas užima kiek daugiau laiko nei įprastinio;[7]
  • ant lentų patekus drėgmei jos gali deformuotis ir prarasti laikančiąsias savybes, todėl būtina papildoma eksploatacinė kontrolė;[8]
  • nuo besikaitaliojančių atmosferinių apkrovų varžtiniai mazgai laisvėja, juos reikia nuolat paveržinėti.

IšnašosKeisti

  1. Karin Heise, Friedrich Reinhardt Balthasar Zollinger – Ingenieurporträt in Deutsche Bauzeitung, 2004, Heft 2, S. 72
  2. 2,0 2,1 2,2 Florian Zimmermann: Verbreitung und Vertrieb, in: Das Dach der Zukunft, 1997, S. 44–53
  3. Robert Otzen: Die statische Berechnung der Zollbau-Lamellendächer, in: Der Industriebau, Heft August–September 1923, S. 96–103
  4. Klaus Winter, Wolfgang Rug: Bautechnik 69, 1992, Heft 4, S. 193
  5. Charlotte Bairstow: Denkmalpflege in Hessen, 2000, ISSN 0935-8307
  6. baunetzwissen.de, S. 49113
  7. Wie eine historische Dachkonstruktion zukunftsfähig wird. In: htwk-leipzig.de vom 1. November 2016. Abgerufen am 7. August 2019.
  8. Charlotte Bairstow, Nach 1945, Zollinger Dächer und verwandte moderne Holzmethoden, in: Das Dach der Zukunft, 1997, S. 64

ŠaltiniaiKeisti

 

NuorodosKeisti