Centrinės vokiečių tarmės

Centrinės vokiečių tarmės
Mitteldeutsch
Kalbamavakarų ir vidurio Vokietijoje, pietryčių Nyderlanduose, rytų Belgijoje, Liuksemburge, šiaurės rytų Prancūzijoje
KilmėIndoeuropiečių kalbos
Geografinis paplitimas
Mitteldeutsche Mundarten.png

Centrinės vokiečių tarmės (vok. mitteldeutsche Dialekte, mitteldeutsche Mundarten, Mitteldeutsch) – vokiečių aukštaičių tarmių grupė, kuria kalbama nuo Reino krašto vakaruose iki buvusių rytinių Vokietijos teritorijų.

Centrinės vokiečių tarmės yra skirstomos į du pogrupius – vakarų centrines vokiečių tarmes ir rytų centrines vokiečių tarmes.

Šiomis tarmėmis kalbama regione, kurį nuo šiaurės Vokietijos (vokiečių žemaičių / žemutinės Frankonijos tarmių) skiria Benrato linijos izoglosa, o nuo pietų Vokietijos (aukštutinės vokiečių aukštaičių tarmės) – Maino linija.

Centrinėmis vokiečių tarmėmis kalbama didžiausiuose ir svarbiausiuose Vokietijos miestuose, pavyzdžiui, sostinėje Berlyne, buvusioje Vakarų Vokietijos sostinėje Bonoje, Kelne, Diuseldorfe, Leipcige, Dresdene ir pagrindiniame Vokietijos finansų centre Frankfurte.

Geografinė centrinių vokiečių tarmių teritorija atitinka centrinių aukštikalnių geologinį regioną, besitęsiantį nuo šiaurės Vokietijos žemumos iki pietų Vokietijoje esančių kalvų, ir apima Saro krašto, Reino krašto-Pfalco, Heseno, Tiuringijos ir Saksonijos žemes.

Rytų centrinės vokiečių tarmės yra artimiausios bendrinei vokiečių kalbai lyginant su kitomis vokiečių tarmėmis. Šiuolaikinė bendrinė vokiečių kalba iš tikrųjų išsivystė iš šio regiono žodyno ir rašybos, tačiau kai kurios tarimo ypatybės kilo iš rytų Frankonijos vokiečių kalbos.[1]

KlasifikacijaKeisti

NuorodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Besch, Werner; Wolf, Norbert Richard (2009). Geschichte der deutschen Sprache. Berlin: Erich Schmidt. p. 227. ISBN 9783503098668.