Vikipedija

Carl Michael Bellman

Carl Michael Bellman
Gimė 1740 m. vasario 4 d.
Stokholmas, Švedija
Mirė 1795 m. vasario 11 d. (55 metai)
Stokholmas, Švedija
Veikla švedų poetas, kompozitorius
Žinomas (-a) už Fredmano epistolės

Fredmano dainos

Karlas Mikaelis Belmanas (šved. Carl Michael Bellman; 1740 m. vasario 4 d. – 1795 m. vasario 11 d.)[1] – XVIII a. švedų poetas, dainų autorius, kompozitorius ir muzikantas. Tai viena svarbiausių Švedijos muzikinės ir literatūrinės tradicijos figūrų. Poetas išsiskyrė savo dainomis ir epistolėmis, komiškai perteikdamas galantiškojo rokoko stiliaus klasikinius motyvus, gretindamas juos su alkoholizmu bei prostitucija.[2] {{cite book}}: Tuščia citata (pagalba)

Belmano parašas

Karlo Mikaelio Belmano pagrindiniai darbai yra „Fredmano epistolės“ (šved. Fredmans epistlar) ir „Fredmano dainos“ (šved. Fredmans sånger) – tai eilėraščių rinkiniai, skirti muzikai. Abu rinkinius sudaro maždaug 70 dainų, kurių pagrindinė tema yra alkoholio gėrimas, tačiau Belmanas dainose „išradingiausiai"[3] derina žodžius su muzika tam, kad išreikštų jausmų ir nuotaikų kaitą – nuo humoristinės iki eleginės, nuo romantiškos iki satyrinės. Poetas įkvėpimo savo kūrybai pasisėmė būtent iš tuometinės XVIII a. Stokholmo visuomenės, kai vyravo skurdas, nederlius bei ekonominė stagnacija.[4]

Vienas iš Belmano globėjų buvo Švedijos karalius Gustavas III. Poetas yra sukūręs dainą, pavadinimu Gustaf‘s Skål, kuri buvo giedojama karaliui pagirti. Ji greitai išpopuliarėjo ir tapo Gustavo laikų karališkąja daina.[5] 1773 m. Belmanas, karaliaus pakviestas, atliko savo operą Fiskerna. Vėliau, sulaukęs karaliaus pripažinimo, kiekvieną trečiadienio vakarą pasirodydavo pilyje.[5] Gustavas III vertino Belmaną, vadino jį meistru improvizuotoju.

Karlo Mikaelio Belmano dainos ir toliau yra atliekamos, įrašomos įvairių Skandinavijos muzikantų bei verčiamos į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų kalbas. Jo dainas, tokias kaip Gubben Noak ir Fjäriln vingad, gerai žino daugelis švedų.[6] Jo kūrybinis palikimas saugomas muziejuje Stokholme (Bellmanmuseet), ir vadinamojoje „Belmano draugijoje“ (Bellmansällskapet), kuri skatina domėjimąsi Belmanu ir jo kūryba.

Biografija redaguoti

Ankstyvasis gyvenimas redaguoti

 
Belmano gimimo vieta, Stora Daurerska namas Siodermalmėje, Stokholme. Carl Svante Hallbeck, 1861 m.

Karlas Mikaelis Belmanas gimė 1740 m. vasario 4 d. Stokholmo Siodermalmės (šved. Södermalm) rajone. Jo tėvas Johanas Arntas Belmanas (šved. Johan Arndt Bellman) buvo valstybės tarnautojas, o motina Katarina Hermonija (šved. Catharina Hermonia) – vietinės „Marijos parapijos“ kunigo dukra. Kai Karlas Mikaelis Belmanas sulaukė ketverių šeima persikėlė į mažesnį, vieno aukšto būstą Lilla Daurerska. Belmanas neilgai lankė vietinę mokyklą, kadangi daugiausiai jį mokė privatūs korepetiroriai. Vienas iš jų Klasas Enesas, kurį Belmanas vadino „genijumi“, mokė Belmaną rašyti poeziją bei versti prancūziškas ir vokiškas giesmes. Poeto tėvai norėjo, kad jų sūnus taptu kunigu, tačiau viskas pasikeitė po to, kai Belmanas sunkiai sirgdamas pradėjo kiekvieną savo mintį rimuoti eilėmis.

Ankstyvoje jaunystėje Belmanas pradėjo publikuoti religinius ir satyrinius veikalus[7], mokytis italų, prancūzų, vokiečių, anglų ir lotynų kalbų. Taip pat skaitė Horacijų ir Boilijo, susipažino su Biblijos istorijomis, įskaitant apokrifą, kurios vėliau pateko į jo sukurtą dainų rinkinį. Tačiau šeima, dėl sunkios finansinės padėties, negalėjo suteikti galimybės Belmanui pradėti naują gyvenimo etapą kelione į Pietų Europą, pavyzdžiui, į Ispaniją aplankyti savo dėdės Jakobo Martino Belmano (šved. Jacob Martin Bellman), kuris tuo metu ėjo Švedijos konsulo Kadise pareigas. Belmanas nusprendė išversti ir paskirti dėdei prancūzišką knygą, parašytą autoriaus Du Four, tačiau pastarasis neatkreipė dėmesio į šią užuominą. Giliai įsiskolinusi, 1757 m. pab. šeima išsiuntė sūnų atlikti neapmokamą praktiką centriniame Švedijos banke Riksbanken. Belmanas neturėjo gabumo matematikai, vietoj to lankėsi smuklėse ir viešnamiuose, kurie taip pat padarė didelę įtaką jo dainoms.[8]

 
Belmano portretas, nutapytas Eliaso Martino XVIII a.

1758 m. Belmanas įstojo į Upsalos universitetą, kuriame Linėjus buvo botanikos profesorius. Tačiau paskaitų lankymas, taip pat, kaip ir bankininkystė, Belmanui nesuteikė jokio malonumo. Be to, jo atlyginimo ir karaliaus Gustavo III stipendijos neužteko išlaikyti save ir šeimą[7], dėl to Upsalos universitete jis pasimokė tik vieną semestrą. Belmanas vėl pradėjo dirbti banke, bet greitai jį užklupo ekonominiai sunkumai.[9] 1763 m. Belmanas pabėgo į Norvegiją, nes tai buvo vienintelė išeitis pagal įstatymą, suteikianti galimybę išvengti bausmės už prasiskolinimus.

Kūryba redaguoti

 
Stokholmo namas, kuriame Belmanas gyveno 1770–1774 m.

1768 m. Belmanui kūryba įgijo svarbiausią reikšmę gyvenime. Belmanas pradėjo kurti visiškai naujo žanro dainas. Šių dainų skaičius sparčiai augo ir galiausiai jų unikalumas įtvirtino Belmano, kaip poeto, vardą.[10]

 
23-osios Fredmano epistolės Ack du min Moder! pradžia.

1772 m. jis bandė publikuoti savo eilėraščius, tačiau dėl įvykusio politinio perversmo, nesugebėjo gauti karaliaus Gustavo III leidimo. Po dvejų metų Belmanas gavo šį leidimą, bet finansiniai sunkumai privertė jį atidėti savo planus, kadangi spausdinimo kaina buvo pernelyg didelė.[11]1776 m. karalius paskyrė jam patikimą nacionalinės loterijos sekretoriaus darbą; tai tapo jo viso likusio gyvenimo finansiniu užnugariu.[12]

1777 m. gruodžio 19 d. Belmanas susituokė su 22 metų mergina Lovisa Grionlund. Jie susilaukė keturių vaikų: Gustavo, Eliso, Karlo ir Adolfo. Visą savo gyvenimą, ypač, 8-ajame dešimtetyje, Belmanas tuo pačiu rašė religinę poeziją, o jau 1781 m. ir 1787 m. pasirodė jo religinių eilėraščių rinkiniai.[1] 1783 m. Belmanas paskelbė vieną iš darbų Bacchi Tempel, siekdamas pabrėžti savo, kaip poeto, reputaciją, kadangi tuo metu jis buvo geriausiai žinomas kaip publikos linksmintojas. Svarbu pabrėžti, kad žmonės Belmaną visada laikydavo unikaliu, išskirtiniu rašytoju bei atlikėju.[1]

Svarbiausi Belmano kūriniai yra 82 „Fredmano epistolės“ (Fredmans epistlar) ir 65 „Fredmano dainos“ (Fredmans sånger). „Fredmano epistolės“ pasirodė 1790 m., su Šelgreno (šved. Kellgren) įvadu ir Olstriomo (šved. Åhlström) aranžuotėmis fortepijonui.[13] Įdomu tai, kad šis eilėraščių rinkinys buvo ir paties Belmano kūrybinis tikslas.[5] Jo pavadinimas byloja apie parodijuojamus apaštalo Pauliaus laiškus.[7] Belmanas ir anksčiau parodijavo Senąjį Testamentą, tačiau šį kartą buvo žengtas dar didesnis žingsnis – parodijuojamas ir Naujasis Testamentas.[5]1791 m. buvo išleistos „Fredmano dainos“.

Šiuose dviejuose eilėraščių rinkiniuose Belmanas nagrinėja meilės, mirties ir gyvenimo laikinumo temas. Juose atsispindi XVIII a. Stokholmo gyvenimas, tačiau kartu pateikiami klasikinės kultūros motyvai: graikų bei romėnų mitologiniai veikėjai, tokie kaip meilės deivė Venera (šved. Fröja), Neptūnas ir jo vandens nimfų palyda, meilės dievas Kupidonas, keltininkas Charonas ir vyno bei malonumų dievas Bachas. Eilėraščių rinkiniuose dažnai pasirodo garsus to meto laikrodininkas Johanas Fredrikas Fredmanas, kuris ir įkvėpė Belmaną sukurti „Fredmano epistoles“ ir „Fredmano dainas“.[14] Taip pat vieni iš įdomesnių veikėjų, tai prostitutė arba „nimfa“ Ula Vinblad, buvęs karys, girtuoklis Movicas ir Tėvas Bergas, kelių instrumentų virtuozas. Manoma, kad nimfos Ulos Vinblad personažas susijęs su tikrąja moterimi Marija Kristina Kielstriom, kadaise areštuotos dėl tariamos prostitucijos.[15][16][17] „Fredmano dainose“ taip pat yra Senojo Testamento veikėjų, tokių kaip Nojus ir Judita.[1][12]Apie Belmaną dažnai buvo kalbama kaip apie pirmąjį švedų realistą, kadangi jo žvilgsnis į detales buvo labai akylas. Kita vertus, akivaizdu, kad jo „realizmas“ yra kupinas grynos fantazijos, groteskiško humoro ir elegantiškos klasikinės mitologijos.[13]

Belmanui savo kūryboje pavyko suderinti rokoko stiliaus eleganciją ir humorą. Pavyzdžiui, 25 Fredmano epistolė Blåsen nu allaǃ, paremta Fransua Bušė 1740 m. rokoko stiliaus paveikslu „Veneros triumfas“, prasideda Veneros žengimu per vandenį kaip ir Bušė paveiksle. Tačiau, kai ji išsilaipina, Belmanas ją paverčia vulgaria, geisminga Ula Vinbland. Daugelis pastebėjo, kad 23 Fredmano epistolė Ack du min Moder yra aiškiai susijusi su biblijiniais tekstais ir krikščioniškojo kulto praktika. Taip pat buvo nustatyta, kad eilėraštyje yra biblijinio stiliaus bruožų ir vartojama kalba iš Senojo Testamento raudų knygų – Jobo, Jeremijo ir psalmių.[18] Neabejotinai ši epistolė nurodo tiesiogines užuominas į psalmių giesmes. Epistolė baigiasi kaip ir nusiskundimų psalmės – su padėka ir pasitikėjimu.[19] Septintojo ir viso aštuntojo posmo pabaigoje Fredmanas dėkoja už viską, ką buvo prakeikęs epistolės pradžioje.

1790 m. Švedijos akademija skyrė Belmanui savo kasmetinę Lundblado premiją – 50 riksdalerių už įdomiausią metų literatūros kūrinį. Akademija, pagal tuometinės literatūros sampratą, nelaikė „Fredmano epistolių“ tikrąja literatūra, be to, šis eilėraščių rinkinys neatitiko elegancijos normų. Tačiau poetas bei kritikas Johanas Henrikas Šelgrenas ir karalius užtikrino, kad Belmanas šią premiją gautų.[20]

Vėlesnis gyvenimas redaguoti

 
Sergelio bronzinis memorialinis medalionas, skirtas Belmano atminimui

1792 m. Stokholmo operoje buvo nužudytas karalius Gustavas III. Po šio įvykio, paramos Belmano laisviesiems menams nebeliko. Jis vis dažniau pradėjo vartoti alkoholį, o nuo to prastėjo jo sveikata. Vėliau poetą užklupo tuberkuliozė: ši liga pasiglemžė ir jo motinos gyvybę. 1792-ųjų metų žiemą Belmanas pradėjo dar sunkiau sirgti.[21]

Negano to, jog poetas sirgo, jis buvo įkalintas už 150 riksdalerių (Rdr) skolą. Sklido gandas, kad kolega E. G. Nobelijus, norėdamas atkeršyti Belmanui, padavė jį į teismą dėl skolos: iš viso jis buvo skolingas 4000 riksdalerių.[22]

1795 m. vasario 11 d. Karlas Mikaelis Belmanas mirė miegodamas savo namuose. Jis buvo palaidotas Šv. Klaros bažnyčios šventoriuje be antkapio. Praėjus 56 metams po Belmano mirties, Švedijos akademija 1851 m. šventoriuje pastatė memorialą su bronziniu Johano Tobiaso Sergelio medalionu.[23]

Palikimas redaguoti

 
Alfredo Nystriomo 1872 m. sukurta Belmano statula, esanti Stokholmo Djurgordeno rajone

Atlikimas ir įrašai redaguoti

Belmanas prilyginamas tokiems poetams bei kompozitoriams, kaip, pavyzdžiui, Šekspyras[24] ir Bethovenas.[25] Osė Klevandas pažymi, kad Belmanas buvo vadinamas „švedų poezijos Mocartu ir Hogartu“. Kaip ir anglų tapytojas, Belmanas dainose piešė išsamius savo laiko paveikslus, ne tiek gyvenimą karališkojo dvaro rūmuose, kiek paprastą žmonių kasdienybę.[26]

XIX a. tarp mokslininkų buvo paplitusi nuomonė, kad Belmanas jau iš esmės yra pamirštas. Tačiau jo poezija ir toliau buvo skaitoma bei dainuojama visą pastarąjį laikotarpį. Poeto dainos buvo gausiai paplitusios tarp buržuazijos ir draugijų, bet tuo pačiu jas dainavo ir aristokratai bei paprasti kaimo gyventojai.[27][28] Epistolės ir dainos buvo leidžiamos mažose knygelėse, dainuojamos festivaliuose ir atliekamos įvairiuose koncertuose. Fredmanas, Ula Vinblad ir Movicas, pagrindinės Belmano eilėraščių rinkinių figūros, tuo pačiu ir pats Belmanas buvo iliustruojami ant tavernų sienų ir atminimo daiktų: lėkščių, alaus bokalų bei kišeninių gertuvių.

Reikšmingiausiais Belmano dainų aranžuotojais laikomi Bertilis Tob, prisidėjęs prie septintojo dešimtmečio Belmano atgimimo pradžios; Fredas Okestriomas, suteikęs žemiškumo Belmano kūrybos interpretacijai; ir olandų kilmės Kornelis Vresvikas, pritaikęs Belmano kūrybą amerikietiško bliuzo stiliui. Kitus įrašus sukūrė Evertas Tob, Joakimas Tostriomas, o grupės Candlemass ir Marduk jo kūrinius aranžavo roko muzikos stiliumi. Taip pat šios dainos yra atliekamos kaip chorinė muzika[29] ir užstalės dainos.[30][31]

Vertimai redaguoti

Belmano kūryba yra išversta į mažiausiai 20 kalbų.[32]Polas Britenas Austinas (angl. Paul Britten Austin) daugiausiai prisidėjo prie jo kūrybos vertimo į anglų kalbą, o Hanesas Vaderis – į vokiečių. Hansas Kristianas Andersanas buvo vienas pirmųjų, išvertusių Belmaną į danų kalbą. Belmano dainos išverstos ir įrašytos islandų, italų, prancūzų, suomių, rusų, net čiuvašų ir jidiš kalbomis. Angliškas interpretacijas įrašė Viljamas Klausonas ir Martinas Bestas,[33] o 2008 m. Fredis Langrindas pateikė keletą vertimų norvegų kalba.[32] Knygas anglų kalba kartu su Belmano darbų vertimais parašė Čarlzas Vortonas Storkas 1917 m.,[34] Hendrikas Vilemas van Lunas 1939 m.,[35] Polas Britenas Ostinas 1967 m. ir 1990 m. bei istorikas Maiklas Robertsas. 1997–1991 m. Išsamiausią Belmano gyvenimo aprašymą anglų kalba pateikė Polas Britenas Ostinas. Net ir po dviejų šimtų metų Belmano kūryba išlieka reikšminga: mokiniai vis dar mokosi jo dainų, o kai kurias, įskaitant Gubben Noak ir Fjäriln vingad, daugelis švedų moka mintinai ir dainuoja įvairiose šventėse.[6]

Pritaikymas

Tokie personažai kaip Belmanas, kartu su Ula Vinbland ir karaliumi Gustavu III, buvo suvaidinti pirmame Švedijos televizijos Nisse Hults historiska snedsteg serijų epizode.[36] Belmanas su savo citra bei įvairūs „Fredmano epistolių“ ir „Fredmano dainų“ objektai vaizduojami ant 100 Švedijos kronų pašto ženklo, išleisto 2014 m. Belmano gatvė, esanti Siodermalmės rajone, yra pavadinta būtent Belmano vardu; žymus švedų rašytojas Stigas Larsonas (šved. Stieg Larsson) įkuria savo Millennium trilogijos herojaus Mikaelio Bliumkvisto butą Belmano gatvėje. Manoma, kad tai turėjo sukelti tam tikrų asociacijų su pačiu Belmanu.[37]

Tarp švedų moksleivių yra labai populiaru pasakoti anekdotus apie Belmaną, t. y., apie antiherojų arba šiuolaikinį triksterį, o, ypač, apie asmenį, vardu Belmanas. Šiuos anekdotus antropologai ir psichologai tyrinėja nuo šeštojo dešimtmečio.

Belmano muziejus

Kavinė Stora Henriksvik, dėl nedidelės, tačiau nuolatinės Belmano ekspozicijos, dar vadinama Belmano muziejumi (Bellmanmuseet). Ji unikali tuo, jog įrengta XVII a. Stokholmo name, kuriame puikuojasi įvairūs paveikslai bei kiti objektai, susiję su poetu. Stora Henriksvik, esanti šalia Longholmo paplūdimio, Belmano laikais buvo vadinama Lilla Sjötullen, kur ūkininkai, gyvenę prie Melareno ežero, turėjo mokėti mokestį už prekes bei vežti jas į Stokholmo senamiestį. Belmanas šią vietą paminėjo ir savo 48 epistolėje Solen glimmar blank och trind.[38][39]

Belmano draugija

Belmano draugijos (Bellmansällskapet), įkurtos Stokholme per Belmano gimimo metines 1919 m., pagrindinis tikslas yra skatinti domėtis Belmanu ir jo kūryba. Šiam tikslui pasiekti organizuojamos įvairios paskaitos, ekskursijos bei koncertai.

Darbai redaguoti

  • Månan, Nyström ir Stolpe, 1760.
  • Bacchi Tempel 1783 m.
  • Fredmans Epistlar (Fredmano epistolės), 1790.
  • Fredmans Sånger (Fredmano dainos), 1791.
  • Samlade verk

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 "Carl Michael Bellmans liv och verk. En minibiografi“. Bellmassälskapet.
  2. ↑ Austin, Paul B. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. p. 11. ISBN 978-3-932759-00-0.
  3. ↑ Austin, Britten P. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. p. 63. ISBN 978-3-932759-00-0.
  4. ↑ Ulvblom, Pernilla. "1700-talets Stockholm genom Fredmans epistlar“. En studie i hur Stockholm skildras under 1700-talet, inom epistlarna och utom. Umeå: Umeå Universitet, Institutionen för kultur- och medievetenskaper, 2010. p. 10.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Linde, Thord. "Verken“. Carl Michael Bellman Hemsida. Bellman.
  6. ↑ 6,0 6,1 Berglund, Anders. "100 sånger – som (nästan) alla kan utantill!„. Musik att minnas
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 Britannica, T. Editors of Encyclopaedia. "Carl Michael Bellman". Encyclopedia Britannica, 2021 02 07.
  8. ↑ Austin, Britten P. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. pp. 43–46. ISBN 978-3-932759-00-0.
  9. ↑ Austin, Britten P. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. p. 53. ISBN 978-3-932759-00-0.
  10. ↑ Austin, B. Paul. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. p. 60. ISBN 978-3-932759-00-0.
  11. ↑ Kleveland Åse, Ehrén Svenolov. Fredmans epistlar & sånger. Stockholm: Informationsförlaget, 1984. p. 7. ISBN 91-7736-059-1
  12. ↑ 12,0 12,1 Hellström Pär, Taube Agneta. “Carl Michael Bellman”. Store Norske Leksikon 2021.03.17.
  13. ↑ 13,0 13,1 Warme, Lars G. A History of Swedish Literature. Lincoln & London: University of Nebraska Press, 1996. p. 126. ISBN 978-0-8032-4750-5.
  14. ↑ Jonkutė, Raimonda. „CARL MICHAEL BELLMAN. Eilės“. Šiaurės Atėnai, 2012 09 21.
  15. ↑ Kleveland Åse, Ehrén Svenolov. Fredmans epistlar & sånger. Stockholm: Informationsförlaget, 1984. p. 9. ISBN 91-7736-059-1
  16. ↑ Austin, Britten P. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. pp. 84–89. ISBN 978-3-932759-00-0.
  17. ↑ Lönnroth, Lars. Ljuva karnevalǃ ː om Carl Michael Bellmans diktning. Stockholmː Albert Bonniers Förlag, 2005. pp. 187–216, 297–333. ISBN 978-91-0-057245-7
  18. ↑ Blomqvist, Helene. "Den välbehaglige syndaren: Epistel 23 och det lutherska hos Bellman”. Samlaren: Tidskrift för forskning om svensk och annan nordisk litteratur. DiVA, 2018. Vol. 139. pp. 7–8.
  19. ↑ Blomqvist, Helene. "Den välbehaglige syndaren: Epistel 23 och det lutherska hos Bellman”. Samlaren: Tidskrift för forskning om svensk och annan nordisk litteratur. DiVA, 2018. Vol. 139. p. 11.
  20. ↑ Austin, Britten P. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. p. 163. ISBN 978-3-932759-00-0.
  21. ↑ Austin, B. Paul. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. pp. 164–166. ISBN 978-3-932759-00-0.
  22. ↑ Austin, B. Paul. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. pp. 168–170. ISBN 978-3-932759-00-0.
  23. ↑ Austin, B. Paul. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. pp. 172–173. ISBN 978-3-932759-00-0.
  24. ↑ Hägg, Göran. Den svenska litteraturhistorien. Stockholm: Wahlström & Widstrand, 1996. p. 149. ISBN 91-46-17629-2.
  25. ↑ Hassler, Göran. Bellman – en antologi. En bok för alla, 1989. p. 6. ISBN 91-7448-742-6.
  26. ↑ Kleveland Åse, Ehrén Svenolov. Fredmans epistlar & sånger. Stockholm: Informationsförlaget, 1984. p. 6. ISBN 91-7736-059-1
  27. ↑ Stenström, Johan. "Bellman levde på 1800̟-talet“. Inː Svenska Dagbladet, 2010 01 25.
  28. ↑ Stenström, Johan. Bellman levde på 1800-talet. Atlantis, 2009. ISBN 978-91-7353-342-3.
  29. ↑ "Carl Michael Bellman (1740–1795)“. Inː Classical Archives.
  30. ↑ "Drinking Songs“. InːThe Titi Tudorancea Bulletin.
  31. ↑ Various Artists. "Carl Michael Bellman (1740–1795): Sånger och Epistlar / Songs and Epistles“. Kungliga Musikaliska Akademien. 2 CDs, 42 songs, 16 artists: Olle Adolphson, Leif Bergman, Anders Börje, William Clauson, Jerker Engblom, Tommy Körberg, Mikael Samuelson, Aksel Schiøtz, Sven Scholander, Folke Sällström, Evert Taube, Sven-Bertil Taube, Cornelis Vreeswijk, Lena Willemark, Fred Åkerström, Pelle Ödman.
  32. ↑ 32,0 32,1 Langrind, Freddie (2008). "Bellman på Norsk". Inː viser.no.
  33. ↑ [1] [2] [3] medieval.org
  34. ↑ Stork, Charles W. Anthology of Swedish lyrics from 1750 to 1915. New Yorkː The American-Scandinavian Foundation, 1917.
  35. ↑ Willem, Hendrik van Loon; Castagnetta, Grace. The Last of the Troubadours. New York: Simon and Schuster, 1939.
  36. ↑ "Nisse Hults historiska snedsteg“. Inː GameShop.se.
  37. ↑ Burstein, Dan; Keijzer, Arne de. Secrets of the Tattooed Girl. Orion. 2011. p. 123. ISBN 978-0-297-86497-4.
  38. ↑ „Bellmanutställning“. Stora Henriksvik.
  39. ↑ "Bellmanmuseet“. Time Out.

Literatūra redaguoti

Anglų kalba redaguoti

  • Austin, Paul B. The Life and Songs of Carl Michael Bellman: Genius of the Swedish Rococo. New York: Allhem, Malmö American-Scandinavian Foundation, 1967. ISBN 978-3-932759-00-0.
  • Stork, Charles W. Anthology of Swedish lyrics from 1750 to 1915. New Yorkː The American-Scandinavian Foundation, 1917.
  • Warme, Lars G. A History of Swedish Literature. Lincoln & London: University of Nebraska Press, 1996. ISBN 978-0-8032-4750-5.
  • Willem, Hendrik van Loon; Castagnetta, Grace. The Last of the Troubadours. New York: Simon and Schuster, 1939.

Švedų kalba redaguoti

  • Hassler, Göran. Bellman – en antologi. En bok för alla, 1989. ISBN 91-7448-742-6.
  • Hägg, Göran. Den svenska litteraturhistorien. Stockholm: Wahlström & Widstrand, 1996. ISBN 91-46-17629-2.
  • Kleveland Åse, Ehrén Svenolov. Fredmans epistlar & sånger. Stockholm: Informationsförlaget, 1984. ISBN 91-7736-059-1
  • Lönnroth, Lars. Ljuva karnevalǃ ː om Carl Michael Bellmans diktning. Stockholmː Albert Bonniers Förlag, 2005. ISBN 978-91-0-057245-7

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Carl_Michael_Bellman&oldid=6635067"