Buza

Buza (rus. буза) – XX a. 10-tą dešimtmetį G. Bazlovo sukurtas kovos menas, apimantis kovos šokį, kovą be ginklo ir kovą su ginklu.

G. Bazlovas ir buzos gerbėjai teigia, kad buza yra atkurtas senovės rusų kovos menas, kuris buvo paplitęs šiaurės vakarų Rusijoje (dabartinės Tverės, Pskovo, Vologdos, Novgorodo sritys) ir kuris neturėjo vieno pavadinimo.

Istorija

Pradedant 1987 m. Tverės universiteto istorijos fakulteto etnografinės ekspedicijos ėmė rinkti etnografinius duomenis apie spėjamai egzistavusį rusų kovos meną.
2002 m. Maskvos valstybiniame universiteto Istorijos fakulteto Etnologijos katedroje buvo apginta Grigorijaus Bazlovo istorijos mokslų kandidato disertacija „Kovotojų kumščiais kaimo artelės“ (Деревенская артель кулачных бойцов-рукопашников), parašyta remiantis 12 metų ekspedicijų medžiaga.

Nuo 10-to dešimtmečio pradžios atsirado buzos visuomeninis judėjimas, jungęs rusų kovos menų tyrinėtojus ir mėgėjus iš įvairių Rusijos regionų ir užsienio. 10-tą dešimtmetį buzos ėmė mokyti ir kai kurių Rusijos žinybų specialiosios paskirties dalinių karius. Dabar buza įeina į kelių dešimčių specnazo dalinių kovinį rengimą.

Buzą toliau tobulina ir jos mokymo metodikas rengia Tradicinio rusų kovos meno centras (Центр Традиционного Русского Боевого Искусства; ЦТРБИ), kurio prezidentas yra G. Bazlovas.

Technika

Šiaurės vakarų Rusijoje surinkti kovos būdai buvo labai įvairūs. Neretai gretimuose kaimuose buvo kaunamasi skirtingai, tačiau egzistavo tam tikras gana vienodas branduolys.

Buzos technika skirstoma į varžybinę ir taikomąją (kovinę):

• Varžybinė technika buvo naudojama įvairiose šventėse, kai draugiškuose susirėmimuose vykdavo imtynės, kovos lazdomis ar kumščiais. Čia neleidžiami veiksmai, kurie gali sukelti sunkias traumas. Prieš tokias rungtynes arba prieš kiekvieną atskirą dvikovą būdavo susitariama (susitarimas vadinamas уговор), kokių taisyklių bus laikomasi. Galėjo būti draudžiama smūgiuoti į kirkšnis, pakaušį, mesti ant galvos, laužti pirštus, smogti lazda į galvą ir kt.
• Kovinė technika buvo be apribojimų, naudodavo bet kokius veiksmus, vedančius prie pergalės. Nors ir čia kartais egzistavo tam tikri apribojimai. Pvz., kaunantis peiliais prieš savus naudojo tik pjaunančius smūgius, o prieš svetimus – ir dūrius. Tai atspindi tų kraštų posakis „своих режем – чужих колем“ ('savus pjaunams, svetimus duriam').

Buzos metodų klasifikacija

Buzos skirsnis su ginklais:

• kova peiliais
• kova lazdomis
• kova svaidomaisiais ginklais
• šaudymas
• kova specialiais įtaisais ir parankiniais daiktais.

Buzos skirsnyje be ginklų:

• smūgių technikos
• metimų technikos
• žalojimo ir skausminės technikos – laužymai, išnarinimai, smaugimai ir kt.
• specialioji ir šokių akrobatika

Buzos specialusis skirsnis:

• psichinio parengimas – mokymas valdyti dėmesį ir sąmonę, kas turi padėti efektyviau kautis.
• kovos šokis
• naktinis bėgimas
• išgyvenimas ekstremaliomis sąlygomis
• sveikatinimo pratimai ir liaudies medicina.

Nuorodos

• Официальный центральный сайт русской воинской традиции Буза Archyvuota kopija 2009-05-28 iš Wayback Machine projekto.
• Базлов Г. Русский рукопашный бой Буза. – 2006. – ISBN 5-9900336-4-8