Atverti pagrindinį meniu

Bubių piliakalnis

Bubių piliakalnis
Bubiupiliakalnis.jpg
Bubių piliakalnis nuo Dubysos užtvankos

Bubių piliakalnis
Koordinatės
55°51′43″ š. pl. 23°07′46″ r. ilg. / 55.86194°š. pl. 23.12944°r. ilg. / 55.86194; 23.12944Koordinatės: 55°51′43″ š. pl. 23°07′46″ r. ilg. / 55.86194°š. pl. 23.12944°r. ilg. / 55.86194; 23.12944
Savivaldybė Šiaulių rajonas
Seniūnija Bubių seniūnija
Aukštis 14 m
Plotas 80x35
Priešpilis gyvenvietė
Naudotas XI a.XIV a.
Žvalgytas 19021906
Tirtas 1909, 1911, 1997, 1999, 2008 m.
Registro Nr. A657K / 3286
Bubių piliakalnis nuo Šiaulių jūros
Bubių piliakalnis nuo Dubysos
Bubiu piliakalnis.jpg

Bubių piliakalnis su gyvenviete (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A657KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1006) – piliakalnis (Nr. 11193) ir senovinė gyvenvietė (Nr. 23884) Bubiuose, Šiaulių raj., 14 km į pietvakarius nuo Šiaulių, Dubysos upės kairiajame krante, dar vadinamas Pilale. Greta piliakalnio užtvenkus Dubysą susidarė Bubių tvenkinys, tačiau piliakalnis buvo išsaugotas. Pasiekiamas nuo plento Šiauliai-Tauragė ( A12  RygaŠiauliaiTauragėKaliningradas ) pasukus į vakarus dešinėn šiauriniu Bubių apvažiavimu, juo 2 km pavažiavus iki užtvankos per Dubysą ir nuo jos paėjus į kairę pietų kryptimi 250 m.

IstorijaKeisti

Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Dubysos pilis vok. Dobitzen prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę ant greta Dubysos upės buvusio kalno pastatyta prieš 1230 m. Kalnas buvo paaukštintas ir perkasa atskirtas nuo kalvos, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė. Pilyje galėjo būti 50-70 ginkluotų vyrų įgula.

Manoma, kad pilies apylinkėse 1236 m. vasarą plėšikavo kalavijuočiai. Pilies jie nepaėmė, bet apiplėšė gyvenvietę ir priešpilius. Pilies įgulos pasipriešinimas leido kunigaikščiams Bulioniams suorganizuoti ir sutelkti pakankamas pajėgas, kurios plėšikams pastojo kelią prie Mūšos upės, kur jie buvo sumušti Saulės mūšyje.

Dubysos pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1348 m. vasario mėnesį, kai Vokiečių ordino Livonijos magistras Gosvinas iš Gerikės Šiaulių žemėje užėmė 4 pilis. Neišlikusios Baltramiejus Hionekės „Naujosios eiliuotosios Livonijos kronikos“ (1315–1348 m.) duomenis atpasakojantis Johanas Reneris pažymėjo, kad pultoji Dubysos pilis „buvo stipriausia pilis šioje Lietuvos vietoje“ (Dobisen, dat was dat vasteste slott in Littouwen disses ordes). Kaip rašė Hermanas Vartbergė, 1358 m. sausio 24 d. Livonijos magistras Gosvinas vėl įsiveržė į Lietuvą ir „sugriovė tik ką pastatytą Dubysos pilį Šiaulių žemėje; ir čia žuvo 100 sielų tų laukinių žmonių. Ir du ordino broliai, būtent Johanas Hanė ir Klavenbekė, buvo negyvi numesti nuo sienos“.

FortifikacijaKeisti

Dubysos pilis buvo viena iš Šiaurės Lietuvos fortifikacinės sistemos grandžių. Už 5 km į šiaurės vakarus stovėjo Sauginių pilis, 15 km į šiaurės rytus – Šiaulių pilis, už 25 km – Kulių pilis ant Jurgaičių piliakalnio, dabar geriau žinomo kaip Kryžių kalnas, 12 km į pietryčius – Bauskės pilis ant Normančių piliakalnio, už 23 km į pietus – Burbaičių piliakalnis, už 23 km į pietvakarius – Pažvarkulio piliakalnis, 7 km į vakarus – galbūt, pagrindinė Bulionių pilis ant kol kas netyrinėto Girninkų kalno, o 18 km į vakarus – Biržės pilis ant Kalniškių piliakalnio, už 36 km į vakarus – Šatrija.

Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, kuris įrengtas Dubysos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Iš šiaurės, vakarų ir pietų piliakalnį supo Dubysos slėnis, be to, iš vakarų piliakalnį saugojo ir padubysio pelkės. Piliakalnio šlaitai statūs, apie 10–14 m aukščio. Piliakalnio aikštelė keturkampė, ovali, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, apie 80 m ilgio ir 35 m pločio. Jos pietrytiniame gale, kur, manoma, stovėjo pilies kuoras ir vartai, supiltas 35 m ilgio, 4,5 m aukščio, 18 m pločio pylimas, kurio išorinis 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į 26 m pločio, 5 m gylio griovį, skiriantį piliakalnį nuo aukštumos. Aikštelės šiaurės vakarų gale supiltas 0,8 m aukščio, 13 m pločio pylimas.

Pilis buvo aptverta 5–6 m aukščio statinių rastų siena, sutvirtinta akmenimis. Prie sienos iš vidinės pusės buvo pakyla pilies gynėjams.

TyrinėjimaiKeisti

Piliakalnį 19021906, 1909 ir 1911 m. tyrinėjo archeologas Liudvikas Kšivickis. Aptiktas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis,[1] kuriame išskirti du horizontai. Apatiniame horizonte buvo pelenų ir akmenų grindinys, viršutiniame – perdegusio molio tinko, žiestos keramikos. Aikštelės pakraštyje aptikta pora židinių. Kultūriniame sluoksnyje rasti geležiniai peiliai, pjautuvų ir dalgių fragmentai, kalavijo skersinis, sagtys, smeigtukas, raktas, susukta viela, pentinai, ietigaliai, arbaletiniai strėlių antgaliai; žalvariniai žiedai, apkalai, pasaginė ir apskrita segės, kabučiai, iš jų vienas su grandinėle, žvangučiai, įvijos; kabutis iš danties, kaulinė švilpynė, šukos, apkalų dalys; molinis pasvaras, akmeninių galąstuvų gabalai, įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių fragmentų, gyvūlių kaulų. Radiniai datuojami I tūkstantmečio viduriu – XIV a., jie gali būti saugomi Sankt Peterburgo Ermitaže kartu su kitais L. Kšivickio kasinėjimų radiniais. Kultūriniame sluoksnyje rasta ir XI a.XIV a. daiktų: lanko ir arbaleto strėlių geležinių antgalių, peilių, raktų, šiferinių verpstelių, apdegusio molio gabalų, suanglėjusių kviečių, miežių, rugių, sorų. Aikštelė ir šiaurinis šlaitas apardyti 1944 m. apkasų, rytinėje papėdėje, griovyje ir šalia jo buvo iškastos dvi bunkerių duobės.

2000 m. piliakalnį žvalgė, o 2008 m. kompleksiškai tyrinėjo Bronius Dakanis, Birutė Salatkienė, Audronė Šapaitė ir kiti archeologai. Rasti strėlių antgaliai, peiliai, ylos, svarstyklių liekanos, keramikos dirbiniai, įvairūs žalvariniai papuošalai, būdingi žiemgaliams. Tai pirmas piliakalnio radinių etnologinis susiejimas. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Aušros muziejus Šiauliuose.

GyvenvietėKeisti

Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje papėdėse, 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Jos teritorija 1993 m. nustatyta gręžiniais, tyrinėta 1997 ir 1999 m. Joje aptiktas iki 1 m storio I tūkstantmčio vidurio – XIV a. kultūrinis sluoksnis su pastato liekanomis, žalvariniais kabučiais, kauline adatine, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. Nuo piliakalnio apie 1 km į šiaurės rytus yra Jakštaičių-Meškių kapinynas, tyrinėtas 19731974 ir 1982 m.

Aplinkiniai piliakalniaiKeisti

  Romučių piliakalnis 25 km
Sauginių piliakalnis 5 km
Luponių piliakalnis 15 km ŠIAULIAI 15 km
Jurgaičių piliakalnis 25 km
 
Kalniškių piliakalnis (Šaukėnai) 18 km
Girnikų piliakalnis 7 km
     
     
     
Velžių piliakalnis 34 km
Vainagių piliakalnis 17 km Papušinio piliakalnis 26 km
Burbaičių piliakalnis 22 km
Normančių piliakalnis 12 km
Diauderių piliakalnis 39 km

ŠaltiniaiKeisti

  1. Bubių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 545 psl.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1975. T. 2, p. 43.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. Vilnius, 1998.
  • T. Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. Lietuvos archeologija. Vilnius, 2003. T. 24, p. 63, 80.
  • B. Dakanis. Šiaulių miesto ir rajono archeologijos paminklų žvalgymas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992. T. I, p. 99–102.
  • R. Jarockis. Bubių piliakalnio ir papėdės gyvenvietės 1993 m. žvalgomieji tyrinėjimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 47–49.
  • R. Jarockis. Bubių piliakalnis – Dubysos pilis. Baltų archeologija. Vilnius, 1994. Nr. 2, p. 14–16.
  • V. Jurkštas. Bubių piliakalnio švilpynėlės. Raudonoji vėliava, Šiauliai, 1982 m. rugsėjo 2 d.
  • L. Krzywicki. Piłkalnie. Wisła. Warszawa, 1891. T. V, p. 165.
  • L. Krzywicki. Żmudz starożytna. Dawni Żmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906, p. 15-16, 27, 39, 58, 82, 83-84, 86.
  • L. Kšivickis. Žemaičių senovė. Kaunas, Marijampolė 1928, p. 15, 27, 40, 59, 83, 84-85, 87.
  • G. Rackevičius. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius, 2002, p. 99-100, 157–158.
  • B. Salatkienė. Bubių piliakalnio papėdės gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 99–101.
  • A. Šapaitė. Bubių senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1999 m. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 122–124.

NuorodosKeisti