Brest-Litovsko taika
Brest-Litovsko taika, Bresto taika – Tarybų Rusijos taikos sutartis su Centrinėmis valstybėmis Vokietija ir Austrija-Vengrija bei jų sąjungininkėmis Osmanų imperija ir Bulgarija, pasirašyta 1918 m. kovo 3 d. Brest Litovske.
Derybos redaguoti
Taikos sutarties iniciatorė buvo Tarybų Rusijos vyriausybė, kuriai reikėjo atokvėpio savo režimui įtvirtinti po Spalio perversmo. Nuo 1917 m. gruodžio 3 d. vyko derybos dėl paliaubų, jos pasirašytos gruodžio 15 d. Derybos dėl taikos prasidėjo 1917 m. gruodžio 22 d., bet 1918 m. sausio mėn. atsidūrė aklavietėje: bolševikų delegacija, kuriai nuo 1918 m. sausio 9 d. vadovavo Levas Trockis, neketino priimti Centro valstybių reikalavimų ir vilkino derybas – tikėtasi netrukus kilsiant revoliuciją Vakarų Europoje. 1918 m. vasario 9 d. Centro valstybėms pasirašius sutartį su Ukraina ir pareikalavus Tarybų Rusijos atsakymo, L. Trockis paskelbė naują bolševikų politiką: nekariauti, bet taikos nepasirašyti. Po 1918 m. vasario 18 d. pradėto sėkmingo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos puolimo V. Lenino pastangomis Tarybų Rusija priėmė dar nepalankesnes sąlygas.
Sutartis redaguoti
Brest-Litovsko taika baigė Rusijos dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare ir faktiškai nutraukė jos sąjungą su Antantės valstybėmis. Pagal Brest-Litovsko taiką Rusija atsisakė Lietuvos, Latvijos, Estijos, dalies Baltarusijos, iš Suomijos ir Ukrainos turėjo išvesti kariuomenę. Šias šalis Vokietija okupavo, bet jų neaneksavo. Turkijai atiteko Karsas, Ardahanas, Batumis. Tarybų Rusija įsipareigojo pasirašyti taiką su Ukrainos Liaudies Respublika ir drauge nustatyti abiejų šalių bendrą sieną, demobilizuoti visą kariuomenę, taip pat ir kuriamą Raudonąją armiją. Pagal 1918 m. rugpjūčio 27 d. papildomą susitarimą Tarybų Rusija turėjo sumokėti Vokietijai 6 mlrd. markių kontribuciją.
Pagal 1918 m. lapkričio 11 d. Kompjeno paliaubų sąlygas Vokietija buvo įpareigota denonsuoti Bresto taiką ir išvesti savo kariuomenę iš okupuotos buvusios Rusijos imperijos teritorijos[1]. Lapkričio 13 d. Bolševikai anuliavo Bresto taiką.
Įtaka Lietuvai redaguoti
Lietuvos politinės jėgos stengėsi pasinaudoti 1917 m. gruodžio 3 d. dėl paliaubų prasidėjusiomis derybomis. Lietuvos krašto taryba, siekdama pirmiausia atsiskirti nuo Rusijos, 1917 m. gruodžio 11 d. priėmė deklaraciją dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kartu pripažindama ypatingus ryšius su Vokietija. Augustinas Voldemaras Ukrainos delegacijos sudėtyje atvyko į Brestą paremti vokiečių pozicijų, siūlė generolui M. Hofmanui organizuoti lietuvių pulkus kovai su bolševikais.
Lietuvos gyventojai buvo nepatenkinti vokiečių okupantais. Lietuvos krašto taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame neminimi jokie Lietuvos ryšiai su Vokietija. Po Brest-Litovsko taikos Lietuvą ir toliau valdė vokiečių okupacinė valdžia, bet Brest-Litovsko taika sudarė sąlygas Lietuvai politiškai atsiriboti nuo Rusijos, buvo lengviau iš jos grįžti lietuvių tremtiniams ir karo pabėgėliams. Sustiprėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekiančios politinės jėgos.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ https://en.wikisource.org/wiki/Armistice_between_the_Allied_Governments_and_Germany
- ↑ Juozas Skirius ir kiti. Brest-Litovsko taika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 472 psl.