Branduolinis nusiginklavimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Branduoliniu nusiginklavimu vadinamas siūlomas branduolinio ginklo išmontavimas, ypač kalbant apie JAV ir TSRS (vėliau Rusijos) branduolinį arsenalą, kuris buvo nukreiptas viena prieš kitą.
Branduolinio nusiginklavimo šalininkai teigė, kad tai sumažins branduolinio karo tikimybę, ypač atsitiktinę tokio karo pradžią. Branduolinio nusiginklavimo kritikai teigia, kad toks procesas nesuderinamas su atgrasymo principu, kuris akivaizdžiai išsaugojo pasaulį nuo branduolinio karo.
Istorija redaguoti
Jungtinėse Valstijose, kur pirmiausia buvo išrastas branduolinis ginklas, judėjimas už branduolinį nusiginklavimą susilaukė šalininkų jau pirmosiomis Šaltojo karo dienomis. Jie siūlė sukurti tarptautinę organizaciją, kuri prižiūrėtų, kad branduoliniai ginklai nebūtų kuriami. XX a. septintajame dešimtmetyje ėmė formuotis žymiai platesnis judėjimas prieš branduolinį ginklą, kurį palaikė ir branduolinių bombų bandymų pasekmių baimė. Po Dalinės bandymų uždraudimo sutarties pasirašymo (1963), pagal kurią buvo uždrausti bandymai atmosferoje, branduolinio nusiginklavimo judėjimas kiek sumažėjo, o aštuntajame dešimtmetyje buvo iš dalies absorbuotas judėjimo prieš branduolinę energiją. Devintajame dešimtmetyje platus judėjimas už branduolinį nusiginklavimą vėl sustiprėjo, skatinamas ginklavimo varžybų suintensyvėjimo ir Ronaldo Reigano retorikos. Po šaltojo karo pabaigos branduolinio nusiginklavimo pastangos vėl ėmė mažėti.
TSRS pasisakančių prieš branduolinį ginklą buvo mažai, tuo labiau, kad nebuvo viešosios erdvės, kurioje tokie pasisakymai galėtų būti išsakyti. Prieš branduolinį ginklą galėjo pasisakyti tik garsūs asmenys, kurie mažiau bijojo valdžios susidorojimo, pvz., Andrejus Sacharovas, tačiau jų įtaka buvo menka.
Jungtinėje Karalystėje buvo stiprus judėjimas už vienašalį branduolinį nusiginklavimą, toks siekis buvo įtrauktas ir į vienos iš dviejų pagrindinių šalies partijų – Leiboristų partijos programą (1960-61 ir vėl 1980-89).
Tik viena pasaulio šalis yra pilnai išmontavusi savo branduolinį arsenalą – Pietų Afrikos apartheido režimas XX a. devintajame dešimtmetyje buvo sukūręs pusę tuzino branduolinių ginklų, tačiau dešimto dešimtmečio pradžioje juos išmontavo. Po TSRS žlugimo branduolinių ginklų be Rusijos buvo likę ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose: Baltarusijoje, Ukrainoje ir Kazachijoje. Šie ginklai buvo perduoti Rusijai.
Keletas šalių atsisakė pradėtų branduolinio ginklo kūrimo programų dar nesukūrus pačių ginklų (žr. branduolinės valstybės).